Neblėstantis susižavėjimas, sugebėjimas vienas kitą papildyti ir ypatingas judviejų ryšys ypač atsiskleidžia interviu, kurį sutuoktiniai sutiko duoti naujienų portalui tv3.lt vestuvių metinių proga.
Sėdėdami laukuose ant šiaudų, prižiūrėdami šalia miegantį kūdikį, Liudas ir Sigita papasakojo apie judviejų kelią, prisiminė prieš 13 metų iškeltas vestuves ir užsiminė apie svarbų pažadą, kurį tikisi įgyvendinti per ateinantį dešimtmetį.
Liudai ir Sigita, ar jau spėjote paminėti nėriniuotas vestuves?
Sigita: Kai ryte gėrėme kavą, Liudas sako: „O, žiūrėk, tai su tryliktomis!“ Taigi, gražiai paminėjome, o vėliau išleidau vyrą statyti šiaudų arenos, nes dabar mums pats darbymetis, netrukus laukia atidarymas. Šiandien, kaip tyčia, laisvadienis, tad turime dilemą – dirbti ar švęsti.
Liudas: Kas gali būti geriau – sėdime ant šiaudų krūvos, žmona žalia, saulutė šviečia. Jokie restoranai neatpirks tokios romantikos. O dar ir jautienos turime, rojus!
Sigita: Neseniai suvedžiau Liudo užimtumą ir pamačiau, kad per mėnesį jis turi 30 renginių. Rugpjūtis mums – ypatingai darbingas laikas, tad panašu, kad šventimą reikės atidėti, derinti su darbais. Bet dar turiu vilties, kad vakare pavyks nusivesti Liudą į kavinę.
Liudas: O kuo tau jautiena netinka? Kokios įdomios tos moterys – aš galvojau, kad čia yra tikra romantika, o pasirodo, reikia kavinės. Dabar jau nebenusivesi moterų ant šiaudų, atėjo kitokios mados.
Ar galite papasakoti, kaip šiandien prisimenate savo vestuvių dieną, kas labiausiai yra įsirėžę atmintin?
Liudas: Santuokos dieną labiausiai įsiminė Tėvo Stanislovo pamaldos Paberžės bažnyčioje, nors jas laikė jau kitas kunigas. Su Paberže mes iki šiol nenutraukėme ryšių – kiekvieną vasarą organizuojame Tėvui Stanislovui skirtą festivalį.
Be to, per savo vestuves pasodinome berželį, kuris šiandien jau siekia 15 m. Kaskart nuvažiavus nepraleidžiame progos jo aplankyti, pažiūrėti, kaip stiebiasi į viršų. Mus tuokęs klebonas dabar yra atkeltas netoli mūsų, tad kai tik galime, važiuojame į mišias – visi tie sekmadieniai gaunasi kaip vestuvių metinės.
Ar per 13 metų Jus, kaip sutuoktinius, gyvenimas labiau lepino ar visgi daugiau siuntė išbandymų?
Liudas: Buvo visko, bet didžiausias mūsų išbandymas – trys vaikai. Mes abu viską kūrėme kartu – Sigita dalyvauja renginių organizavimo veikloje, mūsų darbai yra panašaus pobūdžio. Taip ir statėme savo karjeras, ėjome kartu per gyvenimą nenutoldami vienas nuo kito nei veiklomis, nei požiūriu. Kokį ryšį turėjome nuo pirmos santuokos dienos, toks jis ir išliko, netgi sustiprėjo. Jeigu dabar kas nors atimtų iš manęs žmoną, turbūt pasidaryčiau galą.
Bet šiais laikais tiek daug skyrybų, nejaugi Jums neteko susidurti su rimtesne santuokos krize?
Sigita: Rimtų problemų tikrai neturėjome. Kartais prisėdame abu ir pagalvojame apie kartu praleistus metus. Suprantame, jog daug laiko praleidome dirbdami, bet mūsų gyvenimas įdomus – darome tai, ką abu mylime, mūsų veiklos mus įkvepia. Šeimoje esame kaip komanda – aš suprantu Liudo darbus, jis palaiko mane, pasidalijame patarimais. Gyvename pasiramstydami vienas į kitą.
Liudas: Liūdna matyti, kiek daug žmonių šiais laikais lengva ranka skiriasi. Gyvendamas su kitu žmogumi turi prisitaikyti prie tam tikrų ydų, savybių, juk kitaip nebūna. Mes su Sigita niekada nesistengėme pakeisti vienas kito. Esame du netobuli žmonės. Kai tai supranti ir sugebi susitaikyti, taip ir eini per gyvenimą kartu. Gaila žmonių, kurie to nesupranta ir taip lengvai vienas kitą paleidžia.
Per 13 santuokos metų turbūt daug ko išmokote vienas iš kito?
Liudas: Aš labai sunkiai ko nors mokausi, bet vis stebiuosi didžiule Sigitos kantrybe, imlumu naujovėms. Esu labiau konservatyvus, o žmona prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio. Stengiuosi tai perimti, bet man nelabai pavyksta, tad kiekvieną dieną stebiuosi, kokia puiki yra mano Sigita.
Sigita: O aš neatsižaviu vyro įvairiapusiškumu. Daugelis mano, kad menininkų žmonoms reikia jais rūpintis, bet Liudas ir žolę nupjauna, ir valgyti pasidaro. Kai gimė trečioji dukrytė, man išvis akys atsivėrė, kokį nuostabų vyrą turiu. Juk pirmomis savaitėmis moterims būna tikrai sunku, tad jei ne Liudas, nežinau, kaip būčiau tai ištvėrusi. Jis buvo šalia, paguodė, prižiūrėjo dukrytę ir buvo man labai reikalingas tuo etapu.
Liudas: Mano žmona niekada gyvenime nėra lyginusi mano marškinių!
O kaip Jums sekasi būti trijų vaikų tėvais?
Sigita: Mūsų trečia dukrytė yra pati ramiausia ir tuo pačiu linksmiausia, tad Dievulis mus išties palaimino. Ji auga džiaugsme, brolis su sese taip pat džiaugiasi ją turėdami.
Liudas: Auginti trečią vaiką yra vieni juokai, kur kas daugiau vargo turėjome su pirmosiomis atžalomis. Turiu nešyklę – užsidedu, panešioju dukrytę, ji pamiega, po to vėl atsikelia. Galiu taip valandų valandas vaikščioti.
O ar dažnai ginčijatės vaikų auklėjimo klausimais?
Sigita: Vyriausiajai dukrai – jau 10-imt, prasideda paauglystė, atsiranda vis daugiau egzistencinių klausimų. Iššūkių pamažu kyla, bet mėginame su Liudu apie tai kalbėtis, kad būtume vieningi vaikų akivaizdoje. Būna visko, bet kaip sakome – nesame knyginiai tėvai, bandome augti kartu su vaikais ir atliepti jų poreikius.
Ar turite kokią nors bendrą svajonę?
Sigita: Vis sau pasižadame vieną dalyką, bet niekaip neištęsiame. Gimus dukrytei Liudas buvo gerokai sumažinęs darbų kiekį, turėjo tik kelis renginius per savaitę. Buvo labai gera, visi buvome kartu. Dabar ir vėl darbų sūkurys mus įtraukė. Taigi, vis galvojame – kiek galima arti? Turime mažą pažadą sau susidėlioti viską taip, jog turėtume daugiau pusiausvyros. Gal per ateinančius 13-a metų pavyks.
