LSDP pirmininko pavaduotojas
Krašto apsaugos ministras
Lietuvos Respublikos Seimo narys
LSDP kandidatas vienmandatėje Fabijoniškių rinkimų apygardoje Nr. 5
LSDP daugiamandatės apygardos sąraše Nr. 7
Gimė tremtyje – B. Ungoto kaime, Mansko rajone, Krasnojarsko krašte, 1955 m. spalio 30 d.
Vaikystėje patirti tremtinių vargai išugdė gilų socialinio teisingumo jausmą, begalinį pasišventimą tarnauti žmonėms. Dar besimokydamas Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje neabejojo, kad taps chirurgu. 1974–1976 m. studijavo Kauno medicinos institute, vėliau – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kurį 1980 m. baigė. Studijų metais jis buvo aktyvus studentų mokslinių būrelių narys ir liaudies ansamblių šokėjas.
Baigęs universitetą susidomėjo mikrochirurgija. Kartu su docentu M. Vitkumi ir profesoriumi K. Vitkumi įkūrė Vilniaus universiteto mikrochirurgijos laboratoriją ir kartu jos operacinėse praleido beveik dešimtmetį – teikė pagalbą nelaimių ištiktiems žmonėms ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos. 1987 m. šiai Vilniaus universiteto mikrochirurgų grupei buvo paskirta Lietuvos nacionalinė mokslo premija. Tais pačiais 1987 m. apsigynė mokslų daktaro disertaciją. Jis – daugelio racionalizacinių pasiūlymų, mokslinių straipsnių ir knygų autorius, žurnalų „Medicina“ ir „Stomatologija“ redakcinių kolegijų narys. Nuo 1992 m. savo mokslinę ir chirurginę veiklą paskyrė įgimtoms veido anomalijoms gydyti ir jų profilaktikai, publikavo straipsnius, skaitė paskaitas studentams ir gydytojams. 1999 m. Vilniaus universitete jam suteiktas docento vardas. 2008 m. kartu su grupe savo mokinių išleido vadovėlį „Burnos, veido ir žandikaulių chirurgija“.
Lemtingos permainos gyvenime prasidėjo 1988 m. Jis aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, buvo išrinktas Medikų sąjūdžio komisijos pirmininku, Pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatu, Sąjūdžio seimo nariu. Iš suvažiavimo tribūnos kalbėjo apie Lietuvos jaunuolių tarnybos bėdas sovietinėje kariuomenėje ir apie būtinybę jiems tarnauti Lietuvoje. Jis taip pat vienas aktyviausių Lietuvos gydytojų sąjungos atkūrėjų, atkuriamajame suvažiavime buvo išrinktas jos viceprezidentu. 1988 m. galutinai pasirinko politinės veiklos kryptį, dalyvavo atkuriant Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) veiklą Lietuvoje, jos veiklos Lietuvoje atkuriamajame XIV suvažiavime išrinktas jos tarybos nariu, 1999–2004 m. ir nuo 2007 m. yra išrinktas LSDP pirmininko pavaduotoju.
1989 m. kaip Sąjūdžio ir LSDP kandidatą Sūduvos krašto žmonės išrinko TSRS liaudies deputatu, kolegos deputatai jam patikėjo atstovauti Lietuvos interesams TSRS Aukščiausiojoje Taryboje. Kartu su visa Lietuvos delegacija nuosekliai gynė Lietuvos teisę į laisvę TSRS Aukščiausiojoje Taryboje ir liaudies deputatų suvažiavimuose.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministru. Juo dirbo pirmose keturiose vyriausybėse 1990–1992 m. ir 2003–2004 m. dvyliktojoje vyriausybėje. Vykdydamas šias pareigas daug nuveikė, kad Lietuvoje būtų įdiegta visuotinai pripažįstama gydytojų rengimo sistema, būtų renovuojamos gydymo įstaigos, būtų pradėtos įgyvendinti profilaktinės ir ankstyvos diagnostikos programos.
1996 m. pirmą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Suvalkijos vienmandatėje apygardoje. Jis savo rinkėjų nenuvylė. Jau trečią kadenciją eina įvairias pareigas Seime ir Vyriausybėje. Dirbo Seimo Sveikatos reikalų, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetuose, Nukentėjusiųjų nuo okupacinių režimų komisijos pirmininko pavaduotoju, 2001–2003 m. ir 2004–2006 m. vadovavo Socialdemokratų frakcijai Seime, 2001–2003 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje narys, 2002–2003 m. buvo išrinktas šios asamblėjos viceprezidentu. 2004–2006 m. vadovavo Seimo delegacijai NATO parlamentinėje asamblėjoje, buvo šios organizacijos politinio komiteto ir biuro narys. Yra aktyvus trijų kadencijų Seimo narys, inicijavęs daugelį įstatymų ir jų pataisų, visuomet siekiantis socialinio teisingumo ir paramos tiems, kam jos labiausiai reikia, daug dėmesio skiriantis vyresniojo amžiaus žmonių ir jaunimo reikalams.
2006 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu paskirtas krašto apsaugos ministru. Jo iniciatyva Lietuvos kariuomenėje vykdoma reforma, atsisakoma šauktinių ir pereinama prie profesionalios kariuomenės, Lietuvoje pradėtas planinis visos teritorijos išminavimas nuo pasaulinių karų likusių sprogmenų, stiprinamas jaunimo pilietinis patriotinis ugdymas.
Laisvalaikiu mėgsta padirbėti sode, aplankyti teatrą, su žmona jie yra entuziastingi šokėjai. Vasarą su šeima ir draugais savaitgaliais išsirengia į žygius baidarėmis – plaukioja Lietuvos upėmis, mina dviračių pedalus – važinėja po įvairias apylinkes, žiemą slidinėja. Jį galima sutikti krepšinio, futbolo, teniso aikštelėse, įvairiuose žygiuose ir bėgimuose. Jis ne tik pats sportuoja, bet ir organizuoja įvairius sporto renginius jaunimui. Dėl jo įsteigtų taurių ne vienerius metus varžėsi jaunieji Kazlų Rūdos ir Vilniaus Fabijoniškių mikrorajono futbolininkai. Fabijoniškėse vyksta reguliarūs tarpmokykliniai krepšinio turnyrai J. Oleko taurei laimėti. Ilgus metus buvęs Lietuvos vaikų gatvės futbolo federacijos garbės prezidentu jis aktyviai rūpinasi sporto salių ir aikštynų renovavimo darbais.
2000 m. J. Olekas Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Vedęs. Su žmona Aurelija išaugino tris vaikus. Duktė Laura – odontologė, duktė Joana – ekonomistė, sūnus Juozas – studentas. Dabar jiedu jau džiaugiasi penkių anūkų – Ulos, Mėtos, Aloyzo, Jono ir Antano – krykštavimu.
