Vadinamųjų egzoskeletų kūrėjai tiki, kad po dar dešimties metų žmonėms vis rečiau prireiks neįgaliojo vežimėlių.
Lyg fantastiniuose filmuose vaizduojami karo šarvai – tik šie padeda 16-mečiui prancūzui Oskarui kovoti už galimybę būti savarankišku. Oskaras gimė su genetine nervų liga, kuri neleidžia jam pačiam vaikščioti. Bet paauglys turi stebuklingą tėtį – robotų inžinierių, kuris jau keičia sūnaus gyvenimą.
„Kartą sūnus man pasakė: tėti, juk tu robotų inžinierius, gal sukurk robotą, kuris padės man vaikščioti?“ – kalbėjo „Wandercraft“ įkūrėjas Jeanas-Louis Constanza.
10 metų darbo vaisius – vadinamasis egzoskeletas, diržais tvirtinamas prie žmogaus pečių, krūtinės, liemens, kelių ir pėdų, klausantis Oskaro komandų.
„Anksčiau galėjau eiti tik su kitų žmonių pagalba, o dabar jaučiuosi savarankiškesnis“, – sako inžinieriaus sūnus Oscaras Constanza.
„Esame tikri, kad po 10 metų pasaulyje bus kur kas mažiau neįgaliųjų vežimėlių. Nes tai yra anomalija. Žmonės turi judėti stovėdami“, – sako J. Constanza.
Paryžiuje įsikūrusios kompanijos egzoskeletai – ne vieninteliai pasaulyje. Padėti neįgaliesiems patiems atsistoti ant kojų bando ir kitos kompanijos, mat poreikis – didžiulis.
Tiesa, tam, kad tokie kostiumai būtų prieinami plačiajai visuomenei, anot gamintojų, jie turi būti ne tik pigesni, bet ir dar gerokai patobulėti – būti ne tokie sunkūs ir dideli.
„Tai tas pats lyg smegenys siųstų informaciją į kojas, tik mano atveju viskas vyksta per valdymo pultą“, – sako 33 m. paraplegikas Kevinas Piette.
Paryžiuje įsikūrusios kompanijos egzoskeletus savo pacientams jau įsigijo ne tik Prancūzijos, bet ir Liuksemburgo ir JAV ligoninės. Tokio kostiumo kaina siekia 150 tūkst. eurų.
