Abejingų nepalieka ir už žmogų sunkesni gyvūno durklai. Kam mamutai jas naudodavo, kiek žolės sušlamšdavo per dieną ir kokiomis aplinkybėmis mamuto kaulų kadaise rasta Vilniuje?
Į Vilnių grįžo pats tikriausias mamutas. Tiksliau – jo skeletas. Tokie gyvūnai iš tikrųjų Lietuvos teritorijoje vaikščiodavo – prieš maždaug 45 tūkstančius metų. O mamuto dydis įspūdingas, vien jo aukštis ties ketera siekia daugiau kaip tris metrus.
O gyvo, raumenimis apaugusio mamuto patino aukštis anuomet buvo dar didesnis – net keturi metrai. Ilgis – penki metrai. Svėrė šis gražuolis apie septynias tonas. Šį skeletą Sibire 2003-iaisiais ekspedicijos metu aptiko rusų mokslininkai. Vardu jis Goša. Dabar mamutas priklauso vienam verslininkui, vardą sugalvojo jo dukra, tačiau mokslinis gyvūno pavadinimas yra Anžu mamutas, nes rastas jis Anžu kyšulyje.
„Tai yra unikalus radinys, nes jis yra kol kas šiauriausiai rastas pilniausias mamuto skeletas. Jame yra tik trys kaulai, kurie nėra jo nuostavi, įmontuoti iš kito mamuto“, – sako muziejaus vadovė Eugenija Rudnickaitė.
Tikros ir Gošos puošmenos – durklai, taip vadinamos šios kaulinės ataugos. Būtent juos, kyšančius atodangoje, pirmiausia ir pastebėjo ekspedicijos dalyviai. Vieno durklo ilgis – keturi metrai, o sveria kiekvienas net po 65 kilogramus – daugiau nei kurie žmonės. Vis dėlto, nors ir atrodo grėsmingi, mamutai buvo taikūs žinduoliai, mintantys žole, kurios, beje, turėdavo sušlamšti įspūdingus kiekius.
„Per dieną – minimum 200 kg jie suvalgydavo, kad išgyventų“, – pasakoja E. Rudnickaitė.
Tačiau kam taikiam mamutui tokie durklai? Jie reikalingi, kad žiemos metu galėtų iš po sniego išsikapstyti sau ėdesio. Ir dar – pasimušti dėl patelių. Smūgių ragavęs ir Goša.
Mamutai ir mažam, ir dideliam gerai žinomi tapo iš populiaraus animacinio filmo „Ledynmetis“. Pastabesni žiūrovai atkreips dėmesį, kad milžinui trūksta vienos svarbios kūno dalies, deja, pavaldžios laikui, skirtingai nei kaulai.
Kaip atskleidžia tyrimai, rudos spalvos ilgakailiai mamutai prieš dešimtis tūkstančių metų gyveno ir šiaurėje, ir visoje Europoje. Tačiau būtent amžinojo įšalo platybėse jų skeletai išsilaikė geriausiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, tirpstant ledynams, žuvusių mamutų griaučius amžiams nusinešė vandens srovės. Tiesa, radinių būta ir čia. 1957 metais Antakalnyje, Smėlio gatvėje vamzdžius tiesę darbininkai aptiko vadinamąjį Vilniaus mamutą – štai, fotografijos.
Jo liekanos šiuo metu Kauno zoologijos muziejuje. Tiesa, dėl tuomečio neišmanymo abu durklai, kojų kaulai, žandikaulis sugadinti, taigi nebeturi mokslinės vertės. Gošos skeletas irgi išsilaikė taip gerai, nes įstrigo Sibiro įšale, kur jo neišjudino vanduo. Ištyrę kaulus mokslininkai nustatė, kad Goša paskutinį kvapą išleido sulaukęs garbaus amžiaus – maždaug 60-ies. Vidutiniškai šie žinduoliai gyvendavo apie 70 metų. O išnyko mamutai šylant klimatui. Tankėjant miškams net milžiniški jų durklai tapo kliūtimi migruoti.
„Jeigu sakyt, kad mamutai išnyko visiškai, moksline prasme tai nėra labai teisinga, nes mamutų palikuonys – drambliai. Jie gyvena ir šiandien, tik kažkiek sumažėjęs, praradęs gauruotą kailį mamutas su pailgėjusia uodega“, – kalbėjo E. Rudnickaitė.
Net ir uodega rodo, kad mamutai nebuvo prisitaikę prie šylančio klimato.
Goša Geologijos muziejuje sykį jau buvo eksponuotas, sulaukė net devynių tūkstančių smalsuolių. Šį kartą lankytojų jis lauks pora savaičių ir tikėtina, kitos tokios galimybės nebebus – Goša jau turi potencialų pirkėją – kolekcionierių iš užsienio. O įkainotas šis skeletas maždaug milijonu eurų.
