Pusamžė, vargingai gyvenanti Irena neatsidžiaugia – konteineryje šį kartą kaip niekada daug gėrybių.
Moteris sako čia ateinanti kiekvieną dieną. Ypač dabar, vėstant orams, maisto norisi daugiau.
Dabar stengiasi rinkti tik tai, kas kvepia, arba dar neišpakuota, nes ne kartą skundžiasi tokiu maistu ir apsinuodijusi.
Tad dažniausiai sako ieškanti tuščių butelių. Juos, kaip neslepia Irena, keičia ne tik į maisto produktus, bet ir degtinę. Alkoholizmu moteris serga jau daug metų, tad išsivaduoti iš priklausomybės vis sunkiau, kaip sako ji.
Vilniaus Kalvarijos „Carito” bendruomenė nusprendė tokiems žmonėms pagelbėti. Savanoriai ėmėsi ne tik atkalbinėti nuo blogų įpročių. Kiekvieną pirmadienį ir trečiadienį jau gerą mėnesį bendruomenės namuose sukasi šeimininkutės. Tepa sumuštinius, verda arbatą, ir leidžia skurstantiems pasišildyti.
Savanorės pastebi, visgi vėstant orams užsukančių čia daugėja. Ypač jaunimo.
„Nenori dirbti, matyt, kai bedarbių daugiau, tada taip ir gaunasi. Pabendraujam, pašnekam, maldos pamokinam“, – sako savanorė Danutė.
Dvidešimt penkerių vaikinas dalyvauja bendroje maldoje. Vėliau mėgaujasi arbata. Tiesa, į kamerą nekalba, prašo veido nerodyti. Bet savo istoriją papasakoja. Po mokslų niekaip nesisekė rasti darbo. Tad, esą, buvo priverstas elgetauti. Prie bendro stalo ir 62 vilnietis Algirdas. Elgetauja dvidešimt metų. Namų neturi. Tad pasišildyti čia – vienintelė proga. O ir konteineriuose gėrio randantis mažiau.
„Anksčiau buvo lengviau. Lengvesni laikai buvo. O dabar ne per daug to maisto“, – teigia Algirdas.
Kalvarijos bažnyčios kunigas pasidžiaugia – namų neturintys ar vargingiau gyvenantys prieš puodelį arbatos dar ir į mišias užsuka. Po jų kunigas sako pasikalbantis su žmonėmis, be maisto ir drabužių jiems reikia tiesiog bendravimo. O kai kuriems tokie pasikalbėjimai esą ir labai naudingi.
„Ir mes turim tokia vieną gražią sėkmės istoriją, kai viena moteris ėjusi čia į „Caritą“ su šeima, iš tokios tikrai vargingos šeimos, ji ilgainiui prasilaužė, suprato, kad reikia palikti kai kurias priklausomybes, ir ji visiškai pakeitusi gyvenimo būdą. Ir ji dabar čia ateina, nuolat būna, ir ji mišiose dalyvauja“, – pasakoja Kalvarijų bažnyčios kunigas Mykolas Sotničenka.
Anksčiau čia dalyti drabužiai, maisto buvę daugiau. Dabar šios idėjos atsisakyta. Tačiau norintys paaukoti duonos ar dešros raginami aukoti produktais per įvairias akcijas, arba prisidėti vienu kitu euru bažnyčioje. Mat tokiai arbatai parapijos klebonas pinigų paskiria iš suneštų žmonių aukų.
Čia esą ne valgykla, maisto niekas negamina. Todėl rengiami tik pokalbiai prie arbatos puodelio.
„Čia tik jie užeina pabendrauti daugiau. Jeigu jie aukoja savo asmenines lėšas, tai jau per parapijos kleboną labiau. Ir tada jeigu jau skiria būtent tai intencijai, o paskiau jau jis paskiria, kiek mums reikia“, – kalbėjo savanorė Valerija.
Baisiausia, kaip pastebi savanorės, kad sumuštinių ir arbatos čia užsuka tie, kas negauna pašalpų. Tie, kas gyvena iš jų, čia pasirodo tik, kaip neslepia moterys, jas pragėrę. Todėl žmonės raginami skurstantiems gatvėje duoti geriau duonos, o ne pinigų.
