Sujudimą prie urvyno miške šalia Kaišiadorių užfiksavo Tado Ivanausko zoologijos muziejaus atstovų įrengtos kameros. Prie olos šmirinėja barsukai, dar prieš užsningant tempia lapų krūvą vidun, ruošia guolį. O sniegui jau užklojus žemę, kuždasi su antra puse, greičiausiai tariasi kada eiti žiemos miego.
Matyti, kad vos šonus jau pavelka – tiek riebalų prikaupę. Šaltajam metų laikui užsiaugina iki 30 procento kūno masės. Tik šiltėjantis klimatas ir jų ritmą jaukia.
„Gerai įmitę, sukaupę didelį poodinį riebalų sluoksnį, ir ruošiasi žiemos miegui, lapkričio pabaiga yra įmigio metas, bet pastaraisiais metais atsitinka taip, kad neina jie miegot, sugeba šiek tiek susirasti maisto“, – aiškina Tado Ivanausko zoologijos muziejaus atstovas Saulius Rumbutis.
Po kelių dienų šalia to paties urvo įsiamžina ir usūriniai šunys, smalsiai žiūri, matyt, prietaisą pastebėjo. Šie orams atšalus irgi dažnai įminga iki pavasario. Prie landos šmirinėja ir smalsuolė lapė. Ir, kaip sako specialistai, šie visi žinduoliai puikiai telpa viename urvyne.
„Gyvena urvuose, veda vaikus urvuose, barsukas yra geriausias urvų kasėjas. Lapės ir usūrinio šuns tie gebėjimai yra menkesni, todėl noriai užima barsuko išraustus urvus, paliktus urvus, ir kartais pasitaiko, kad tokiam urvyne apsigyvena net trijų rūšių žinduoliai“, – pasakoja S. Rumbutis.
Tokio bendrabučio svarbiausias statytojas barsukas turi visus tam reikalingus įnagius: „Barsuko priekinės galūnės įspūdingos, stiprios, su labai galingais nagais. Ir jis gali rausti ne tik lengvą gruntą smėlėtą, bet ir sunkesnį molingą gruntą.“
Jie ne tik rausia ilgiausias landas, primenančias ištisus labirintus, bet yra ir tikri pedantai – mėgsta švarą ir tvarką.
„Iškasa gana sudėtingas sistemas, kai, nutikus pavojui, gali pasišalinti iš to urvyno per kitą landą, turi tvarkingą guolį, į kurį prisineša samanų lapų, kur veda jauniklius“, – kalba S. Rumbutis.
Skirtingai nei lapės ar usūriniai šunys, kuriems betvarkė įprasta. Tad kaip šie skirtingi gyviai sugyvena viename name? Ogi barsuko išraustame labirinte, kuriame būna ir dešimt urvų, pasirenka skirtingas erdves.
„Lapės ir usūriniai šunys nėra labai tvarkingi, nėra labai švarūs, prie jų urvų galimas rasti ir išmatų, ir grobio liekanų“, – teigia S. Rumbutis.
Jei prieš ketvirtį amžiaus barsukų Lietuvoje buvo 1500 individų, tai dabar jų skaičius jau dešimt kartų didesnis – apie 15 tūkstančių. Lapių irgi gyvena tūkstančiai. Tik specialistai pastebi, kad pastaruoju metu šių mažųjų plėšrūnų labai daug žūsta keliuose, prie kurių traukia migruodami ar ieškodami maisto.
„Kerta kelius automobilių ir dažnai ten žūsta. Tos užtvaros – vienintelė apsauga, bet jie nėra stambūs, sugebantys rausti, tai jie norėdami prasirausia po ta tvora ar prasmunka pro menkiausius plyšelius“, – sako S. Rumbutis.
O tūkstančiais skaičiuojami usūriniai šunys – invazinė rūšis, jie pridaro daug žalos mūsų vietinei faunai. Juos galima laisvai medžioti ištisus metus.
