Dalis smurto atvejų liko nefiksuoti. Specialistai pasakoja, kad važiavo gelbėti ir kelias dienas nevalgiusių, ir smarkiai tėvų sužalotų mažylių.
Mažieji šiauliečiai dabar dūksta prie už juos pačius didesnių sniego kalnų. Tačiau nerūpestinga vaikyste džiaugtis gali ne visi, o kalti dėl to – jų pačių tėvai. Nors Šiauliuose gyvena bene šešis kartus mažiau žmonių nei Vilniuje, pernai pranešimų dėl smurto prieš vaikus tarnybos šiame mieste gavo daugiausiai visoje Lietuvoje – per 5 tūkstančius.
„Problemos būna įvairios – ir alkoholio vartojimas, ir smurtas, nepriežiūra, tėvų ir vaikų santykių problemos“, – sako mobiliosios komandos specialistė Deimantė Baškienė.
Šiaulių vaiko teisių apsaugos skyrius paskaičiavo, kad pernai jų specialistai dėl galimo tėvų smurto bendravo net su kas aštuntu šios apskrities vaiku.
„Teko nuvažiuoti į šeimą, kurioje buvo girtaujama kurį laiką, bendravome su vaiku, jis pripažino, kad tėvai girtauja, nekreipia į jį dėmesio ir jis yra valgęs prieš keletą dienų. Labai suspaudė širdį. Taip pat labai įsimintinos situacijos, kai tenka atvažiuoti į įvykį ir pamatyti sužalotus vaikus, imtis priemonių, vežti į gydymo įstaigą“, – pasakoja vyriausioji specialistė Jurgita Siliūnienė.
Kodėl taip dažnai savo atžalas skriaudžia būtent Šiaulių apskrities gyventojai? Vaiko teisių apsaugos skyriaus valdininkai aiškina, kad problemos įsisenėjusios.
„Dėl socialinių įgūdžių stokos, susiduriame su nesaikingu alkoholio vartojimu, nedarbo problemomis. Turime pavyzdžių, kai trečiai kartai globa laikinoji nustatoma“, – teigia skyriaus vedėjas Donatas Žakaris.
Per parą po 108 pranešimus
Iš viso Lietuvoje pranešimų apie smurtą prieš mažamečius tarnybos pernai gavo arti 40-ies tūkstančių – vidutiniškai po 108 per parą. Tai yra penktadaliu daugiau nei užpernai.
Pasak Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovės, tai geras ženklas, kuris rodo, kad žmonės vis mažiau pakantūs smurtui ir vis dažniau skambina policijai, jei už sienos girdi riksmus. Tiesa, realių smurto prieš vaikus atvejų sumažėjo tūkstančiu. Visgi tai nereiškia, kad tėvai mažiau skriaudė savo pačių atžalas.
„Tikrai negaliu daryti išvados, kad situacija šeimose buvo geresnė. Bet galėčiau pasakyti, kad karantinas nepadėjo nustatyti visos realios situacijos“, – kalbėjo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Skuodienės teigimu, net ir socialiniai darbuotojai neretai dėl pandemijos buvo priversti su rizikos šeimomis bendrauti per ekraną. Tad akivaizdu, jog dalis nusikaltimų prieš vaikus galėjo likti nepastebėti ar neištirti. Daugiausia pranešimų tarnyba gavo dėl fizinio smurto ar vaikų nepriežiūros, kiek mažiau – dėl psichologinės bei seksualinės prievartos.
Dažniausiai tėvai muša 10-14 metų amžiaus atžalas – paauglius, su kuriais vis sunkiau susišneka. Berniukai nukenčia penktadaliu atvejų dažniau nei mergaitės. Beje, į kaimus dėl galimo smurto prieš vaikus tarnybos skubėjo perpus mažiau kartų nei miestuose. Tačiau tai irgi toli gražu nereiškia, kad provincijoje mažiau smurto artimoje aplinkoje.
„Kaimo vietovėse, regionuose gyvenantys žmonės vis dar yra pakantūs vaiko teisių pažeidimams, smurtui prieš vaikus“, – sako I. Skuodienė.
Didmiesčiuose, kaip pastebi Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius, tėvai rečiau muša vaikus, tačiau traumuoja juos psichologiškai.
„Daugiau susiduriam su rafinuotu, intelektualiu smurtu, kurį vaikai patiria iš savo tėvų. Maždaug viena trečioji pranešimų susijusi su skyrybomis ir bendravimo tvarkomis“, – kalbėjo skyriaus vedėjas Gedas Batulevičius.
Tai esą atsiskleidžia, kai su vaiku akis į akį bendrauja psichologai. Kalbėdami su jais mažieji šnekūs ir aktyvūs, tačiau pasirodžius tėvams jie nebežino, kaip kalbėti, kad įtiktų ir mamai, ir tėčiui.
„Kai vaikas atsiduria toje pačioje patalpoje, kur yra abu tėvai, ir tėvas, ir mama, ir vaikas patiria lojalumo konfliktą – įtampą ir nežinojimą, ką sakyti, kaip elgtis ir iš tos įtampos apsišlapina“, – pasakoja G. Batulevičius.
Ypač daug žalos mažamečiams pridaro tėvų priklausomybės.
„Įsivaizduokit vaiką, kuris pašoka nuo kėdės išgirdęs, kad galės važiuoti pas mamą. Ir tą pačią sekundę susigūžta ir bėga pas budinčią globotoją, apsikabina jos galvą, glosto ir klausia: „Ar tu važiuosi kartu? Nes mama gali būti girta, mama gali būti pikta“, – teigia G. Batulevičius.
Pernai pasitaikė ir ne vienas atvejis, kai pagalbos šaukėsi patys vaikai.
„Buvo mergaitė, dar keli vaikai, kurie dėl tėvų priklausomybių pranešė, kad mama, tėtis vartoja alkoholį savaitę, dvi – padėkit mamai išspręsti situaciją“, – kalbėjo I. Skuodienė.
Beje, pernai Lietuvoje šeimos įsivaikino mažiau nepilnamečių – 80, kai 2019-aisiais naujais namais džiaugėsi 108 vaikai. Šių skaičių tarnyba nesieja su karantinu. Esą įtėviai dažniausiai ieško mažylių, o ne vyresnių vaikų. O kūdikių globos namuose vis mažėja ir dėl menkstančio gimstamumo, ir dėl to, kad paimti vaikus iš nesugebančių juos auginti tėvų tarnybos stengiasi tik kraštutiniu atveju.
