10-metis Vilius vis dar priblokštas. Kretingos rajono Vydmantų gyvenvietėje esančiame tvenkinyje vaikas aptiko tikrų tikriausią gyvą krabą. O jo tėtis šoko vėžiagyvį traukti:
„Jis iš tos pusės atėjo, sūnus čia stovėjo, pamatė, tie guminiai čia buvo, aš staigiai į guminius ir nuo čia į vandenį. Nežiūrėjau, sušlapsiu ar ne, iš karto – čiupt ir į kibirą tą. Pirma asmenukes pasidariau, o po to į kibirą.“
Tiesa, pirmam džiaugsmui atslūgus vydmantiškis ėmė sukti galvą, ką su gyvu krabu daryti toliau.
„Net nebuvau matęs iš viso Lietuvoje tokių. Kiek metų vaikštom po visokius prūdus tvenkinius, tikrai nesu aptikęs tokių dalykų“, – sako vydmantiškis Arūnas.
Todėl vyras paskambino miestelio seniūnui.
„Sako, seniūne, gal norit augint namuose krabą? Na, sakau, nežinau, atvažiuosiu, pasiimsiu. Paėmiau, informavau aplinkosaugininkus vietinius, agentūrą Kretingos skyriaus, sako greit vežkit čia tą krabą, negali būti tokių dalykų Vydmantų tvenkinyje“, – pasakoja Vydmantų seniūnas Rimvydas Šakinis.
Arūno ir jo sūnaus radinys nustebino ir aplinkosaugininkus, ir mokslininkus. Baltijos jūra, kurioje žvejai kartais tinklais ištraukia tokius krabus, nuo šio tvenkinio už beveik 10-ies kilometrų.
„Tikėtina, kad žvejai gal pagavo prie jūros ar plaukiodami ir tiesiog pabandė pažiūrėti ar išgyvens šitas krabas. Ir galbūt išleidžiant pabėgo, nes pasaulyje populiari praktika, kai įvairiausios rūšys yra paleidžiamos į kitus telkinius dėl žmonių“, – teigia Klaipėdos universiteto mokslininkė Greta Srėbalienė.
Deja, tačiau dėl tokios žmonių veiklos dažniausiai gyvūnai žūva. Neišgyveno ir vydmantiškių rastas krabas. Tačiau mokslininkai vėžiagyvį užšaldė ir tirs:
„Čia yra gauruotažnyplis krabas. Deja, yra užšalęs, bet štai čia, jei atitirpdytume, būtų plaukeliai. Pagrindinis ir pats įtikinamiausias rodiklis, kad tai yra gauruotažnyplis krabas. Praktiškai, su niekuo nesumaišysi.“
Aiškėja, jog tokie krabai jau gyvena prie Lietuvos krantų. Jie čia, tikėtina, atkeliavo iš Lenkijos ar Vokietijos pakrantės. Pirmieji gauruotažnypliai krabai pasirodė Baltijos jūroje prie Vokietijos ir čia ėmė daugintis. Mokslininkai mano, kad jie ten atkeliavo laivais iš Kinijos.
„Ši rūšis yra tarp šimto pačių baisiausių, blogiausių invazinių rūšių pasaulyje. Nes jei yra dideli spiečiai, dideli būriai, didelės populiacijos, jie gali kranto eroziją sukelti, nes jie išsikasa urvelius“, – kalbėjo Klaipėdos universiteto mokslininkė Greta Srėbalienė.
Nors šie krabai gali gyventi ir gėlame, ir druskingame vandenyje, tačiau dauginasi tik pastarajame. Vis dėlto, sako mokslininkai, ties Lietuvos krantais vanduo tam per mažai druskingas.
„Lenkai nebuvo aptikę mažesnių negu 3 centimetrai korpuso krabo. O tai reiškia, kad nesidaugina. Nes jei rastume labai mažų, tai reiškia, kad jie pas mus čia dauginasi ir auga“, – sako G. Srėbalienė.
Gauruotažnyplė patelė atrodo kiek kitaip, jų krūtinių plotis didesnis nei patinėlių, kad galėtų nešioti kiaušinėlius.
„Tai va, čia tas pilvukas yra kaip patelė. Vienos kojos nėra. Bet jau pateko be vienos kojos. Ir va čia tie gureliai. Įprastai patinų žnyplės apaugę būna laibai“, – pasakoja Klaipėdos universiteto mokslininkas Andrius Šiaulys.
O štai aptikusiems tokį krabą mokslininkas aiškina, kad jį čiupti reikia už korpuso. Antraip, sako, su pirštu neteks atsisveikinti, bet žaizda liks.
„Nėra labai aštrios tos žnyplės, bet gan masyvios, tai toks spaudimas yra stiprus, bet šuo skaudžiau kanda“, – teigia A. Šiaulys.
Pirmą kartą Lietuvos pajūrio žvejams į tinklus toks krabas pateko dar 1935 metais. Mokslininkai spėja, kad aštuoniomis savo kojomis šie vėžiagyviai gali nukeliauti nuo 15 iki 100 kilometrų.
