Tradicines etnografines kankles Lietuvoje gamina vos keli liaudies meistrai, o jų skambesį pasaulyje populiarina emigrantai ir net Japonijos ambasadoriaus žmona.
„Čia yra mano mamos atminimui tos kanklės padarytos“, – sako liaudies meistras Albertas Martinaitis.
Liaudies meistras Albertas ima į rankas ir skambina paties pagamintomis etnografinėmis kanklėmis, kurios skirtos mamos atminimui. Tokių vardinių kanklių išėjusiems žmonėms šiaulietis yra pagaminęs apie 30. Užsakovų, norinčių būtent kanklių muzika pagerbti brangių žmonių atminimą, atsiranda vis daugiau.
„Joniškyje viena rašytoja iš Vilniaus, bobutė mirė, ji atvažiuoja – noriu pakankliuoti su kanklėmis, kurios turėtų būti dedikuotos jos atminimui“, – pasakoja A. Martinaitis.
Nemažai kanklių meistras parduoda lietuviams emigrantams, kuriems kanklės – tai ryšio palaikymas su tėvyne.
„Išvažiuoja į Jungtinė Karalystę, į Švediją, dar kažkur. Ir jie supranta, kad jie netaps užsieniečiais pilnaverčiais. Tuo labiau, kad jie vertinami ir jie sudomina vietinius žmones, kada jie pasireiškia kaip lietuviškos tradicijos asmenys“, – teigia A. Martinaitis.
Pasak tautodailininko, kanklių kainos gali būti skirtingos – nuo pusantro šimto eurų iki trijų su puse šimto. Albertas kankles drožia jau beveik keturis dešimtmečius ir visas skaičiuoja bei numeruoja. Štai ir šios gaminamos kanklės išvažiuos į Suomiją, į lietuvės ir suomio šeimą. Šios bus 1268-osios.
„Na va, dabar užklijuojama, nušveičiama viskas, uždedamos stygos, instrumentas keliauja pas žmogų“, – kalbėjo muzikantė Kristina Kuprytė.
Dar apie puse tūkstančio kanklių liaudies meistras padėjo pasigaminti kitiems. Viena iš tokių klienčių – šiuo metu Nyderlanduose gyvenanti ir kankles visame pasaulyje populiarinanti Kristina Kuprytė. Pati instrumentą paėmusį visiškai atsitiktinai, nes akordeonu grojančių grupėje vaikų buvo per daug, Kristina iškart pamilo kankles, nuo pat pradžių jos jai atrodė tarsi arfa. Muzikantė sako, kad jau daug metų kalbama, kad kanklės nėra itin populiarios Lietuvoje dėl stereotipo, kad kanklės skamba per liūdnai.
„Arfa taip pat yra melancholiška dažnai, bet arfa tikriausiai būtų populiaresnė, jeigu atsirastų daugiau grojančių arfisčių. Nes tai klasika. O čia pas mus gal yra tokia tendencija, kad čia yra liaudies, o jei yra liaudies, tai čia kaip ir ne prestižas“, – sako K. Kuprytė.
Tad dabar muzikantė važinėja po įvairias pasaulio šalis ir groja lietuviškomis kanklėmis taip populiarindama šį instrumentą ir kartu mūsų šalį. Taip pat kankliuoti moko ir savo studentes visame pasaulyje. Pasak lietuvės, kanklės – geras būdas nuimti stresą, tinka meditacijai, tad jos galėtų padėti ir šiuo nelengvu metu įveikti blogą nuotaiką.
„Padėtų, aš įsitikinusi 100 proc. Ypatingai tradicinės kanklės, dėl to, kad jomis lengva improvizuoti, nereikia tiek daug studijuoti, kad išmoktum jomis groti“, – pasakoja K. Kuprytė.
Šiuos muzikantės žodžius patvirtina ir Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona Yuko Yamasaki. Ji prieš dvejus metus pirmą kartą pamatė ir išgirdo kanklių skambesį.
„Tada pirmą kartą pamačiau šį mažą paprastą instrumentą, bet kai Žemyna prisilietė prie stygų, jų skambesys buvo neįtikėtinai gražus. Iki tol nebuvau girdėjusi tokio gražaus garsų pasaulio, skleidžiančio sudėtingiausius muzikos garsų sluoksnius“, – teigia Japonijos ambasadoriaus žmona Y. Yamasaki.
Instrumentas paliko jai didelį įspūdį ir ji pradėjo mokytis kankliuoti. Po 3-ijų savaičių pamokų japonė pirmą kartą viešai skambino kanklėmis ir dainavo šią lietuvišką dainą Japonijos ambasados priėmimo metu.
„Kanklių skambesys iš tikrųjų guodžia sielą. Aš dar nemoku gerai skambinti, bet net tik vienos stygos prilietimas paskleidžia gražų garsą“, – kalbėjo Y. Yamasaki.
Ambasadoriaus žmona džiaugiasi, kad per kankles gali susipažinti su įvairiais Lietuvos žmonėmis bei mūsų šalies kultūra. Pasak moters, kanklės jai atvėrė daug durų mūsų šalyje.
