Prie Marijampolės esančiame Vyšnialaukio kaime gyvenanti Stefanija, kaip ir dauguma šeimininkių, Velykoms pradeda ruoštis prieš porą dienų. Ant šventinio stalo visuomet būna keptos mėsos, baltos mišrainės, moteris pati kepa ir duoną.
Stefanija sako, kad nesivaiko madų. Šeimos Velykų stalas atspindi senas tradicijas, ir kartu stengiasi, kad jis būtų puošnus ir estetiškas.
„Šioms Velykoms aš kaip tik parsisiunčiau lininę staltiesę, kuri yra su tradiciniais lietuviškais raštais. O viskas, kas yra rinkoje – tie spalvoti, margi – mūsų nelabai žavi“, – sako Stefanija Navickienė.
Anot etnologų, didelių liturginių reikšmių Velykų stalo atributai senaisiais laikais neturėjo. Buvo svarbu patiesti baltą staltiesę, o prieš tai pasninkavus, nukrauti stalą tais valgiais, kurių žmonės turėdavo. Svarbiausias akcentas, gyvybės simbolis – kiaušinis.
„Yra visoje Lietuvoje žinomas, kad sakykim, baltas sūris, dedamas ant velykinio stalo. Jis maginėj perspektyvoj irgi traktuojamas, siejamas su tuo, kad jei bus sūris ant stalo tai bus karvės pieningos, bus sveikos“, – sako etnologas Jonas Mardosa.
Tradiciniu Velykų patiekalu laikomas ir kumpis, paruoštas įvairiai. Etnologai sako, kad nereikėtų pamiršti ir krienų. Krienai, pasirodo, turi ir religinę reikšmę, todėl yra svarbus šventinio stalo pagardas. Visgi, kai kurios tradicijos šiandien yra netgi uždraustos. Tai – miškų augalas pataisas.
„Prašoma, kad nebūtų niokojama gamta, pataisų nebūtų dedama. O pataisai buvo dedami ant stalo. Be to, visuomet būdavo žaluma“, – sako etnologas J. Mardosa.
Įvaizdžio specialistai kviečia pasidairyti į modernesnius šventės atributus, kad stalas būtų kuo puošnesnis. Velykinius vainikus pinanti Indrė pasakoja, kad šiuo pomėgiu susidomėjo supratusi, kad šventėms dekoruoti namus norisi ne tik per žiemos šventes, bet ir pavasarį, per Velykas, kuomet bunda gamta, ima ryškėti augalų spalvos. Įmonės „Indrės idėjos” įkūrėja vainikų siūlo įsigyti arba pasidaryti patiems.
„Jaukumo tikrai suteiks natūralios detalės iš gamtos. Susuktas karkasas iš šakelių, samanos, įdomesnė šaka, rasta miške. Skintos šakelės, ir patys kačiukai. Kiaušiniai, kiaušinių lukštai ir visur idealiai tinkančios plunksnos“, – sako Indrė Trukšinaitė.
Velykas švęsime siauruose šeimos rateliuose, tad įvaizdžio specialistai ragina praskaidrinti savo šventes ir, kad būtų geresnė nuotaika, jaukiai bei šventiškai pasipuošti stalą.
„Tai pasirinkom žalią staltiesę, nes tai yra bundanti gamta, duoda tokią ramybę, nes visi po pandemijos tokie šiek tiek pavargę tai norim tokios ramumos. Geltona akcentai, gėlės, norėjom geltonos spalvos, kad tai yra džiaugsmas, optimizmas, energija, saulė“, – sako mokytoja Aneta Salikienė.
Velykų pusryčiai, o kai kam ir pietūs, neįsivaizduojami be papročio daužauti, tai yra mušti kiaušinį vieną į kitą tikrinant kieno stipresnis. Anot etnologų, ritualas nėra senas ir didelės prasmės neturi. Tačiau tai, be abejo, smagus žaidimas. Beje, senovėje po sočių Velykų pietų, žmonės neidavo į svečius, o likdavo namuose ir ilsėdavosi. Ši tradicija ypač aktuali ir šios pandemijos laikotarpiu.
