„Aš pas mamą nenuvažiavau per tą laiką aplankyti. Aš rūpinausi Onute. Ir aš galvojau, kad būsiu kaip socialinių darbuotojų pavyzdys, kokie mes turime būti. O istorija atsisuko prieš mane“, – vos tramdydama ašaras laidoje pasakojo Jūratė.
Socialinių paslaugų centre, buvusioje Jūratės darbovietėje, nuomonė apie ją yra vienareikšmiška – Jūratė padarė baisų nusižengimą. Tačiau Jūratė pasakoja, kad išaiškėjus faktams apie butą ir pinigus ji buvo įkalinta: viename kambaryje moteris praleido visą dieną ir, anot Jūratės, ji buvo reketuojama dėl močiutės pinigų.
Anot Jūratės, direktorė jai liepė dėti pinigus ant stalo. Socialinių paslaugų centro atstovė šią versiją griežtai neigia.
„Ne, žinokit, tikrai šitaip nebuvo, nes aš pati dalyvavau tuose pokalbiuose ir tikrai taip nebuvo, – pasakojo Eglė Buivydaitė. – Mes esame giliai įsitikinę, kad žmonės, darbuotojai, dirbantys tokiose įstaigose su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, senais žmonėmis, negali tokių dalykų daryti. Jie yra darbuotojai, jie yra išlaikomi savivaldybių ir jiems už tai yra mokami atlyginimai ir tokių dalykų daryti jie neturi teisės.“
80-metė Onutė buvo labai ligota, ji turėjo vaikų, turėjo ir brolienę, su kuria gerai sutarė. Kai lankyti močiutės socialinių paslaugų centras atsiuntė savo darbuotoją Jūratę, pasak pačios Jūratės, jau tą pačią dieną ji tvarkydama močiutės butą sužinojusi iš močiutės Onutės, kad jos vaikai išvykę į užsienį ir sergančiai, iš lovos jau nepakylančiai mamai, jie ne vienerius metus net nepaskambina.
Kai vis labiau silpstančios Onutės giminaitė, panašaus amžiaus brolienė, gyvenanti Kaune, atvažiavo į Klaipėdą, būtent ji su Onute paprašė Jūratės imtis privačiai prižiūrėti senolę ir už tai gauti jos butą.
Kaip su socialine darbuotoja sutarė Onutė, taip ir padarė, o kad viskas būtų teisėta, močiutė nutraukė sutartį su socialiniu centru, su Jūratės darboviete, ir ji ėmė močiutės namuose lankytis viso labo kaip privatus žmogus. Savo namuose, liudininkų akivaizdoje, močiutė surašė testamentą – butą paliko Jūratei ir įgaliojimu patikėjo Jūratei savo banko sąskaitą su 4000 eurų.
Močiutė Ona tuo laiku jau gyveno ne savo ir ne Jūratės namuose – ji gyveno Klaipėdos senelių globos namuose, todėl Jūratės darbovietei – socialinių paslaugų centrui – kilo įtarimas, kad tas močiutės ir Jūratės susitarimas labai jau pelningas Jūratei ir nenaudingas močiutei.
Butas testamentu užrašytas Jūratei, močiutės banko sąskaita po metus trukusio Jūratės globojimo buvo tuščia. Keturių tūkstančių eurų jau nebuvo. Jūratė gula kryžiumi – čia nieko nuostabaus nėra ir puola rodyti dokumentus. Dokumentus ji rodė ir ikiteisminį tyrimą pradėjusiai prokuratūrai.
Moteris rinko ir saugojo visus čekius, kam ir kada slaugydama močiutę išleido pinigus – pirko močiutei sanatoriją, samdė transportą ją ten vežti, visus metus mokėjo komunalinius už močiutės butą, pirko ir maistą, ir vaistus, todėl pinigų neliko.
Išnagrinėję dokumentus ir visą minėtąją situaciją prokurorai pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukė – svetimą močiutę globojusi Jūratė, pasak pareigūnų, nieko blogo nepadarė, bet Jūratė jau buvo išmesta iš darbo. Net ir po prokuratūros sprendimo moteris į darbą nesugrįžo.
„Mes ir dabar laikomės tos nuostatos, kad darbuotoja padarė nusižengimą, ko tikrai neturėjo daryti, nes tai buvo mūsų buvusi klientė. Ir buvo nusavintas mūsų klientės turtas“, – teigė Socialinių paslaugų centro atstovė Eglė Buivydaitė.
Ir kaip gi nuspręsti, kas teisus – valstybinė įstaiga, savo darbuotoją Jūratę atleidusi, kai tik išaiškėjo, kas nutiko močiutės turtui, ar Jūratė, kad nevogė močiutės turto, o rūpinosi jos sveikata ir prablaškydavo jos vienatvę. Kas teisus?
Pasak Onutės brolienės Janinos, Jūratė praskaidrino senolės senatvę.
Daugiau detalių apie situaciją, kaip į visą tai reagavo Onutės vaikai ir kodėl Onutės butas šiuo metu Jūratei virto našta, žiūrėkite vaizdo siužete.
Laidą „Prieš srovę“ žiūrėkite kiekvieną antradienį 19:30 per TV3 televiziją.
