Išgyvenę karą sako, kad geriau šalti savo namuose, nei patirti tai, ką neseniai išgyveno, nuolat slėptis nuo bombų ir sprogimų šaltuose ir drėgnuose rūsiuose.
Lidija Vasiljevna gyvena devynaukštyje Šiaurinėje Saltivkoje. Tai vienas arčiausiai sienos su Rusija esančių Charkivo rajonų. Tarp griuvėsių ir išdužusių langų, ji prisimena seną sapną, kuris moterį šiurpina ir dabar.
„Sapnas spalvotas. Rajone, kur aš gyvenu. O namai be langų. Aš pagalvojau: negi taip būna, kad name nėra nė vieno lango? Ten moteris žiūri, ten moteris… Ir vaizdas nutrūko. Šiandien prisiminiau tą sapną. Žinote, man šiurpulys eina. Tai buvo prieš kelerius metus. Kaip galvojate, ar tai buvo pranašiškas sapnas?“ – pasakoja Lidija.
Dabar pensininkė tarsi sustingo savo sapne, tik šiandien išdužę daugiabučių langai yra jau skaudi realybė. Ir tai tik viena iš daugelio problemų, su kuriomis susiduria nuo rusų artilerijos ir oro smūgių apgriautų daugiaaukščių gyventojai. Lidija su baime laukia šalčių, mat jos devynaukštyje, kurio dvi laiptinės sugriautos, šildymo žiemą nebus. Tokių namų – ne vienas.
„Planuojama šildyti visus namus, kuriuose yra techninės galimybės. Tai tie namai, kurių nesunaikino apšaudymai ir kariniai veiksmai. Mūsų turimais duomenimis, tokių namų, kurie nebus šildomi, yra apie 500“, – teigia Charkivo srities administracijos atstovas Sergej Magdysiuk.
Apgriautuose namuose vis dar gyvena žmonės – bent po kelis laiptinėje. Jie nusprendė iš savo namų niekur nekelti nė kojos ir sako: po to, kai kovą ir balandį rusams bombarduojant kiauras paras sėdėjo rūsiuose, miegojo ant drėgnų ir šaltų lentų, ateinanti žiema jiems – tik „žiedeliai“.
„Tai nesąmonė! Svarbiausia, kad mano lova minkštutė – ne taip, kaip miegojome ant lentų. Čiužinys, šilta apranga, vatinė antklodė“, – kalba Charkivo gyventojas Vladimiras Valentinovičius.
Pasiliko namuose ir 74-erių Tatjana Dunajeva. Baimė likti vienai jai didesnė už baimę gyventi šaltame bute. Pustuščiuose namuose jau lankosi marodieriai. Šie ir Tatjanos duris bandė išlaužti.
„Nuo pirmo iki aštunto aukšto laiptinėje, prie įėjimo mėtėsi daugybė daiktų. Durys greičiausiai buvo atrakintos ir ėmė viską, ką galėjo“, – sako Tatjana.
Labiau pasisekė tiems, kurie gyveno tolėliau už Tatjanos, penktoje laiptinėje. Prie įėjimo budi Vladimiras. Budėdamas pašeria kiemo kates – ir taip kiekvieną dieną.
Bet kartais tenka ir marodierius stabdyti. Tik išgirdęs triukšmą prie laiptinės, Valentinas tuoj skuba aiškintis, kas vyksta.
„Aš juos gainioju nuo gegužės 19 dienos… Atidarau, stovi kažkoks, aš jam kalbu. Jis mane pastūmė ir pabėgo“, – pasakoja Charkivo gyventojas Vladimiras Valentinovičius.
Gyventojų išsikelti nesuvilioja ir siūlomi kambariai bendrabučiuose. Žmonės sako saugosiantys savo namus. Svarbiausia, kad būtų elektros. Tada žiemą nusiaubtuose namuose išgyvens be problemų. Nors Šiaurinė Saltivka jau nebe pats karščiausias Charkivo taškas, ramiai jaučiasi ne visi gyventojai – Rusijos agresija prieš Ukrainą nesibaigė.
„Niekaip neįmanoma nusiraminti – juk jauni žmonės žūsta. Kaip galima nusiraminti žinant tai? Aš juk pragyvenau, o kiek jaunimui, kuris mus gina, dar gyventi?“ – sako Tatjana.
Tatjana savo gimtadienį mini ant suoliuko prie laiptinės. Skųstis maža pensija, brangiais vaistais ar artėjančia žiema ji nesiruošia, moteris vis kalba apie Ukrainos karius, kurie ją gina nuo jos tautiečių.
„Paimti ir paleisti į Kremlių tokį, kad sudegtų, po velnių. Kodėl mes to negalime padaryti? O jis mus skriaudžia, niekšas! Nors aš rusė, gimiau Rusijoje. Nekenčiu šito gyvulio! Pragyvenau visą savo gyvenimą Charkive – niekas manęs nežemino. Niekada!“, – tikina Tatjana.
Orams vėstant gyventojai jau šildosi kurdami laužus namų kiemuose. Artėjančią žiemą, sako, šildysis elektriniais šildytuvais, nes kol kas elektra yra. Jeigu ne – neš medžių šakas ir kūrens ugnį. Bet išvykti neketina jokiu būdu.
„Iš Charkivo neišvyksiu! Net kojos nebandysiu kelti iš čia. Čia mano tėvynė ir čia pati saugiausia vieta!“, – sako Charkivo gyventoja Lidija Vasiljevna.
Šiuo metu visame Charkivo regione šildymo sezonui ruošiamos vamzdžių trasos. Daugiausiai darbo – neseniai išlaisvintose teritorijose, kur okupantai pridarė nemažai žalos.
„Balaklijoje šildymas bus, Iziume, kur visas centras sugriautas, greičiausiai šildymo nebus. Tačiau tuose rajonuose, kur namai ir katilinės išliko, ten šildysime. Kupjanske, pirminiais duomenimis, visa šildymo sistema liko neapgadinta“, – tvirtina S. Magdysiuk.
Kitokia situacija kaimuose. Ten šildymą atnaujinti lengviau, jeigu tik būtų kur, kalba pareigūnai. Žmonėms, kurių namai sugriauti, jie padėti negali.
„Nežinau – dujų nėra, šviesos nėra. Kaip gyventi? Malkų nėra!“, – sako Husarivkos gyventojas Viktor Suchanov.
Žmonėms žadama atvežti malkų, kad jie bent kaip nors galėtų šiltai gyventi ir neieškotų medienos pilnuose minų miškuose. Panaši situacija visose Ukrainos srityse, kurias okupavo Putino orda. Valdžia prašo žmonių apsirūpinti elektriniais šildytuvais ir taupyti malkas, mat situacija gali pasikeisti kiekvieną minutę.
