Gyventojai ir toliau miega ne namuose, o slėptuvėse, o bombardavimo neišvengia net bažnyčios.
Kartu su Šušo miesto gyventoju žengiame į Šventojo Gelbėtojo katedrą nepripažintoje Kalnų Karabacho Respublikoje. Raketų smūgiai, visoje šalyje žinomą šventovę, nuniokojo neatpažįstamai. Vyras, kaip ir kiti čia atėję žmonės, sunkiai tramdo emocijas. Per apšaudymą rūsiuose besiglaudusiems moterimis ir vaikams evakuojantis iš griūnančios bažnyčios, raketa čia smogė antrąkart. Trys gelbėjimo darbų užfiksuoti atskubėję žurnalistai buvo sunkiai sužeisti.
Šušo miesto katedra yra svarbus religinis simbolis visame regione. Ji itin svarbi čia gyvenantiems žmonėms. Faktas, kad ji buvo subombarduota, palietė daugelį žmonių. Matyti, kad viduje sunaikinta absoliučiai viskas. Religiniai simboliai, paveikslai, šviestuvai. Iš tiesų, iš bažnyčios liko tik nuolaužų krūva. Net ir čia, kur ankščiau buvo bažnyčios stogas liko tik didžiulė skylė.
Aplink bažnyčia girdėti netoliese esančiose fronto linijose aidintys sprogimai, tačiau šie vyrai neskubėdami dega žvakes. Nepamiršta ir persižegnoti prie dulkėse skendinčio altoriaus. Kalnų Karabache ir netoliese esančiuose Azerbaidžano miestuose liko retas žmogus, kurio šeimoje nebūtų žuvusių ar fronto linijose besikaunančio šeimos nario.
Stepanakerto kapinėse matyti daugybė šviežių kapų, daugybės karių, kurie čia palaidoti kovodami Kalnų Karabache. Tačiau šalia pat matyti naujos vietos būsimoms aukoms.
Apgriauti namai ir Armenas eina į sugriautą butą. Permušimas virduliu ar virtuvės planu ir tada kieme jis rodo į žmogaus dalimis aptaškytą sieną. Armėnija sako, praradusi jau daugiau nei 500 karių. Azerbaidžanas savo netekčių neskelbia. Tačiau karas nuo pradžių čia itin skaudžiai palietė ir civilius gyventojus.
Abiejų pusių nuolat apšaudomuose miestuose žuvo jau beveik 80 civilių. Viename iš nepripažintos Kalnų Karabacho sostinėje susprogdintų kiemų, šis vyras rodo, krauju aptaškytas sienas, kur žuvo jo kaimynas.
„Iš tiesų, kai raketa nukrito čia. Tas momentas. Ir staiga, po maždaug minutės, kažkoks garsas, ir tarytum automato garsas. Turbūt rutuliukai atskridinėjo išilgai. Staiga juodi dūmai, ir šita mašina pakilo į orą, nukrito ir dega“, – sako Kalnų Karabacho gyventojas Armen.
Mieste, šiomis dienomis ramiau, tačiau sirenos skelbiančios apie pavojų skamba po kelis kartus per dieną. Tai nuolatinis priminimas, kad atsipalaiduoti negalima nė minutei. Daugelis mieste likusių Stepanakerto gyventojų, tik trumpam palieka namų rūsiuose įrengtas slėptuves. Čia per televizija stebint naujienas bėga lėtos ir nerimo kupinos dienos.
„Mano sesers vyras žuvo per pirmą Kalnų Karbacho karą, o sūnus prieš tris dienas. Kitų du sūnus vis dar fronte. Mano trijų dukrų sūnus taip pat. Vienas jų žuvo trečia karo dieną. Tokių kaip aš čia daug“, – pasakoja 69-erių Kalnų Karabacho gyventoja Norvartas.
Kitiems rūpestį kelia ne tik mirtiname pavojuje esantys giminaičiai, tačiau ir kartu slėptuvėse esantys vaikai, augantys traumuojančiomis sąlygomis.
„Turiu tris vaikus, leidžiu laiką su jais ir tiek. Gaminame valgyti, geriame arbatą. Užsiimu jais ir viskas“, – teigia 32-jų metų Kalnų Karabacho gyventoja Aniuta.
Ateitis regione atrodo vis labiau komplikuota. Konfliktui ir toliau liepsnojant, humanitarinės pagalbos reikia dešimtims tūkstančių žmonių, o žiema jau ant nosies. Kada tėvai galės vaikus nuvesti į mokyklos suolus, o patys grįžti prie darbų – nežinia.
Visai netoli bažnyčios esantis jaunimo kultūros centras taip pat virtęs griuvėsiais. Čia kažkada buvo kino ir teatro salė, kur žmonės galėjo žiūrėti spektaklius ir kinus. Tačiau dabar neliko nieko, net stogo.
