VRK tikina, kad Romas Zabarauskas tą nuomonę reiškė per dažnai. Režisieriaus pusėn stoja ir teisininkai – vadina tai skandalu, esą tokiais biurokratiniais veiksmais Rinkimų komisija pamina Konstituciją.
Homoseksualumo neslepiantis režisierius Romas Zabarauskas savo nuomonę apie politiką socialiniuose tinkluose reiškia dažnai. Jo teigimu, viskas, kas vyksta visuomenėje, susiję su politika, todėl yra svarbu. O pastarąjį mėnesį daug dėmesio savo įrašais jis skyrė Laisvės partijai – agitavo balsuoti už jos kandidatus.
„Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad labai atitinka mano vertybes ši partija ir noriu tų pokyčių, kurių siekia ši partija. Nemažai visko rašiau, agitavau“, – sako režisierius Romas Zabarauskas.
Zabarauskas pabrėžia už įrašus negaunantis jokių pinigų, o partiją palaikantis dėl deklaruojamo dėmesio žmogaus teisėms. Jis pats prieš ketverius metus išleido knygą apie atsiskleidusius LGBT žmones ir neslepia savo homoseksualumo. Tačiau prieš porą dienų jo elektroninio pašto dėžutę pasiekė laiškas iš Vyriausiosios rinkimų komisijos. Jame teigiama, kad šeši režisieriaus įrašai yra politinė reklama ir jis privalo ją pažymėti. Arba teks mokėti baudą.
„Iš pradžių aš labai išsigandau, nes ten įvardyta bauda iki 3000 eurų. Iš pradžių aš paslėpiau visus tuos įrašus“, – pasakoja R. Zabrauskas.
Tačiau pasikonsultavęs su specialistais jis ryžosi įrašus sugrąžinti ir įspėjimo nepaisyti.
„Jeigu aš tai pažymėčiau kaip politinę reklamą, atrodytų, kad man sumokėjo ar kažką pažadėjo. Bet taip nėra ir aš atsisakau tai daryti. Tai principinis dalykas“, – teigia R. Zabrauskas.
Režisierius mano, kad komisijos veiksmai – ne kas kita, o žodžio laisvės suvaržymas. Itin Zabarauską stebina pastaba, neva jis apie savo mėgiamą partiją rašė „per dažnai“:
„Kas yra neįprastai dažna? Ar mes jaučiamės gerai, kad paliekam Laurai nuspręsti?“
Dažniausiai Zabarauskas išvardydavo konkrečius partijos kandidatus, kuriuos siūlydavo reitinguoti: „Kitas dalykas – kad aš tiesiog informuoju žmones, kur balsuoti.“
Jei VRK galiausiai Zabarauskui iš tiesų skirs baudą, jis neatmeta galimybės kreiptis į teismą.
„Man tikrai labai nesmagu. Aš atsiduriu situacijoj, kad turiu tapti aktyvistu. Iš viso, kodėl aš tai turiu daryti? Tai akivaizdūs dalykai – žodžio laisvė. Mes neprarasim to? Jums ramu?“, – kalbėjo R. Zabrauskas.
Komisijos pirmininkė Laura Matjošaitytė tikina, kad ramu. Jei agituojantis asmuo pinigų negavo, agitaciją reikia nurodyti kaip „neatlygintiną“. Tačiau žymėti įstatymas liepia, kad žmonės feisbuke ar kur kitur atskirtų reklamą nuo paprastos informacijos.
„Vertinome, kad tai yra tiesioginė agitacija, agitacija už konkrečius kandidatus, konkrečią politinę partiją. Tai ir atsirado takoskyra, skirtis nuo saviraiškos laisvės ir nuomonės reiškimo“, – sako VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė.
„Aš manyčiau, kad tai – mažų mažiausiai skandalas. Konstitucijos 25 str. sako, kad niekam negali būti kliudoma rinkti informaciją, turėti įsitikinimus, skleisti idėjas ir jas laisvai reikšti“, – pasakoja teisininkas Jonas Udris.
Teisininkas, buvęs VRK narys Jonas Udris atkerta, kad komisija peržengia sveiko proto ribas. Kalbėti ar rašyti apie bet kurį politiką ar partiją gali kiekvienas. O žymėti kaip reklamą tai reikia, jeigu ją skelbia patys politikai, jeigu už tai gaunamas atlygis arba pats žmogus moka socialiniam tinklui, kad jo įrašą matytų kuo daugiau žmonių.
„Supraskime, kad tai yra tas pats užlipimas ant bačkos ir kalbėjimas turgaus aikštėj. Tik kad tai vyksta internete. Mes negalime šitų taisyklių taikyti visiems iš eilės. Iki absurdo nueisim. Gal ir virtuvėj pokalbiai apie politiką turės būti žymimi?“, – teigia J. Udris.
Teisininkas primena, kad joks įstatymas nėra viršesnis už Konstituciją, kuri garantuoja žodžio laisvę.
„Jeigu tiek VRK, tiek visuomenė ir politikai kalba, kad reikėtų siekti, kad rinkėjų būtų kuo daugiau, kuo daugiau žmonių domėtųsi politika, tai teisė turi jiems suteikti galimybę saviraiškai“, – kalbėjo „Baltųjų pirštinių“ vadovė Marija Šaraitė.
Rinkimų skaidrumą prižiūrinčios „Baltųjų pirštinių“ organizacijos vadovė aiškina, kad Lietuvos rinkimų įstatymai yra atgyvenę, nepritaikyti 21-ajam amžiui ir juos reikėtų tobulinti. Pasimokyti esą būtų galima ir iš Jungtinių Valstijų.
„Tai yra gerasis subrendusios demokratijos pavyzdys, kai piliečiai turi laisvę. Myli kandidatą – pasidaryti džemperį su jo vaizdu, komunikuoti, reikšti savo nuomonę ir garsiai diskutuoti“, – sako M. Šaraitė.
Tiesa, būna ir atvirkštinių situacijų. Į feisbuką keldami gėlių, kačiukų, šuniukų ar varnų skulptūrų nuotraukas politikai neprivalo to žymėti kaip reklamos, tačiau kažkodėl uoliai žymi.
