Politologai svarsto, kad Prezidentūra pati nežino, kaip išsrėbti užvirtą košę dėl diplomatų „atšalimo“, o Pavilionio išsišokimas įtampą tarp Nausėdos valdančiųjų tik dar didina.
„Šiandien girdėjau, kad prezidentas sveikina visus diplomatus su Diplomatų diena. Šiaip ji yra lapkričio 7, bet nieko. Tegul sveikina. Jeigu sveikina, jis turi gerbti diplomatus“, – sako Ž. Pavilionis.
Prezidentūroje priešpiet išties vyko Diplomatų dienos minėjimo renginys, tačiau Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis tuo metu buvo Seime. Ir neieško žodžių apie Raimundo Karoblio skyrimo ambasadoriumi ES istoriją. O ši atsinaujino prieš pat ilgąjį savaitgalį. Iš Nausėdos patarėjos Astos Skaisgirytės komentarų ir fakto, kad penktadienio vakarą Prezidentūroje įvyko ir neskelbtas šalies vadovo susitikimas su užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu, kuriame irgi aptarta R. Karoblio kandidatūra, galima suprasti, kad, G. Nausėdos akimis, R. Karoblis galiausiai politiškai „atšalo“ ir galėtų kilti naujam karjeros skrydžiui į Briuselį.
O nuo G. Nausėdos pareiškimo, kad R. Karoblis ir Linas Linkevičius turi „atvėsti“, praėjo 10 mėnesių. Daug tai ar mažai, niekas nežino, nes iki šiol prezidentai tokių diplomatinių temperatūrų nematuodavo. Tačiau ir tai toli gražu ne istorijos pabaiga. Ž. Pavilionis Prezidentūrą apkaltino per anksti išviešinus kandidato R. Karoblio pavardę ir atskleidus tarnybinę paslaptį. Prezidento komanda į tai atsakė raštu – esą išviešino pati, kad… neišviešintų Seimo komitetas.
Prezidentūros atsakymas: „Kadangi pastaruosius metus galimų kandidatų į Lietuvos ambasadorius prie Europos Sąjungos pavardės būdavo nuolat tendencingai nutekinamos žiniasklaidai, vis pridedant prie jų neva „kompromituojančios informacijos“, Prezidentas nusprendė šį kartą užkirsti kelią šiai ydingai politinių žaidimų taktikai ir pasakė savo nuomonę apie valdančiųjų siūlytą kandidatą. Šalies vadovas kviečia nukreipti energiją į ambasadoriaus skyrimo procedūrą, o ne į politinius žaidimus.“
„Argumentas, kad „mes išviešiname pavardes, kad apsisaugotume, kad jūs, Seimo nariai neišviešintumėte“, yra mažų mažiausiai juokingas“, – teigia Ž. Povilionis.
Taigi, nors R. Karoblio skyrimo istorija per beveik metus išnarstyta po kaulelį ir niekam nėra paslaptis, Ž. Pavilionis žada kreiptis į VSD – tuo atveju, jei dėl R. Karoblio kandidatūros Prezidentūra išties pradės derinimo procedūras. Ž. Pavilionis aiškina, kad ne kerštauja Prezidentūrai, o bando apsaugoti R. Karoblį ir kitus kandidatus – jei posto šie negautų, slaptumas išsaugotų gerą reputaciją.
„Privalo viską daryti, kad ta informacija nepatektų į viešumą. Nes jūs supraskite – yra žalojami žmonių likimai“, – tikina Ž. Pavilionis.
„Ponas Pavilionis nederino su manimi tokio sprendimo. Nežinau, ar yra labai daug pagrindo kreiptis dabar į VSD“, – sako užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
Visgi ar išties Prezidentūra atskleidė tarnybinę paslaptį? Buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Antanas Valionis aiškina, kad formaliai Ž. Pavilionis teisus – kol nėra dekreto, pavardė turi likti paslaptyje. Tai numato Diplomatinės tarnybos įstatymas. Tačiau praktikoje ši taisyklė beveik niekada neveikė, taigi R. Karoblio istorija – ne išimtis.
„Dar nespėdavau iki ministerijos nueiti ir masinėse medijose išgirsdavau tas pavardes paminėtas. Tad pavardes minėti beprasmiška. Atsiverskite mūsų ambasadorių sąrašą ir pradėkit nuo A“, – komentuoja buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.
Politologė Rima Urbonaitė mano, kad Ž. Pavilionio manevras tik dar pila žibalo į ir šiaip atvirą ugnį tarp G. Nausėdos ir konservatorių.
„Yra daugiau veiksmas ne siekiant problemos sprendimo, bet labiau siekiant sukelti dar daugiau sumaišties, kurios tikrai šiuo metu nereikia“, – sako R. Urbonaitė.
Tačiau košę dėl diplomatų „atšalimo“ užvirė pats prezidentas. Niekas vis dar nežino, koks tas „atšalimo“ laikotarpis turi būti ir kodėl išvis jo reikia.
„Prezidentūra pati tą rebusą sukūrė ir pati to rebuso negali išspręsti. Kai tu nesupranti šablono mąstymo prezidentūros ir prezidento, tai racionaliai paaiškinti šitą veikimą praktiškai neįmanoma. Reikia išlipti iš smėlio dėžės, pasidėti kastuvėlius į šoną ir galiausiai pradėti priimti sprendimus“, – komentuoja R. Urbonaitė.
Antanas Valionis mano, kad visa tai rodo rimtą vidaus politikos krizę. „Diplomatų darbas – kalbėtis. Kaip mes vadovaujame užsienio politikai, jei patys nesusikalbame? Linkiu kuo greičiau rasti kompromisą visais tais klausimais, kur dabar vyksta tik karas“, – teigia jis.
„Aš manau, kad įšaldymo situacija nebuvo teisinga tada, kai prasidėjo“, – sako G. Landsbergis.
Dauguma diplomatų ir ekspertų nesupranta G. Nausėdos ėjimo skelbiant apie būtinybę patyrusiems diplomatams „atvėsti“. Paprastai ši taisyklė taikoma diplomatams pereinant dirbti į verslą, tačiau ne į ambasadorių postus. Kol G. Nausėda delsė, konservatoriai jau nematė problemos į nuolatinį postą Briuselyje skirti laikinąjį ambasadorių Simoną Šatūną, tačiau dabar svarstymai veikiausiai prasidės iš pradžių.
Lietuva nuolatinio ambasadoriaus Europos Sąjungoje neturi jau daugiau nei metus, ekspertai pabrėžia, kad tai kenkia mūsų šalies užsienio politikai, o tokios vidinės rietenos menkina Lietuvos reputaciją užsienio partnerių akyse.
