Pokalbis su ambasadoriumi – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Europos Vadovų Taryba vis dar posėdžiauja. Kas šiuo metu aptarinėjama? Dėl ko tariamasi?
Šiandien diskusijos vyksta tiek apie energetiką, tiek ir gynybą, apie bendrus Europos Sąjungos veiksmus, sustiprinant jos atsparumą, ir atsaką ne tik į Rusijos karą Ukrainoje, bet ir ilgalaikį iššūkį pačiai Europos Sąjungai – pasiekti pilną energetinę nepriklausomybę, bet ir sustiprinti savo bendradarbiavimą su NATO ir kartu stiprinti pačios Sąjungos saugumo ir gynybos dimensiją.
Kalbant apie saugumą ir gynybą, kas galbūt jau yra nutarta? Girdime siūlymus, kad esą turėtų būti sukurtas bendras mechanizmas, kad Europos Sąjunga žiūrėtų kokiai šaliai ko reikia, o ne kiekviena šalis kažkokius elementus pirktų atskirai. Kokie yra realūs pasiūlymai, o gal ir sutarimai?
Tarp pasiūlymų, kuriuos diskutuoja vadovai ir kurie bus atspindėti išvadose, yra tolesnė Europos Sąjungos karinė parama Ukrainai per Europos taikos instrumentą. Kaip žinote, tam yra skirti 2 milijardai eurų ir planuojama dar 500 milijonų tam skirti. Kartu yra pagalba valstybėms narėms atnaujinti savo arsenalus, nes labai daug ginkluotės buvo panaudota Ukrainai. Dėl to Komisija imasi veiksmų koordinuoti veiksmus, kaip atnaujinti ypač senas sovietines sistemas naujomis moderniomis.
Kaip minėjote, yra ir siūlymas planuoti bendrus pirkimus, kartu investuoti į Europos Sąjungos gynybos tyrimus, padidinti Europos gynybos fondą. Mums svarbu, kad daugiau investicijų būtų kariniam mobilumui.
Tad konkrečių idėjų yra, bet, aišku, reikia suprasti, kad NATO lieka pagrindinis kolektyvinio saugumo aljansas Europoje. O Europos Sąjungos vaidmuo yra daugiau papildantis.
Sutarti dėl visuotinio naftos embargo visgi nepavyko. Kiek iš tiesų naudingas ir realiai veiksmingas bus tas dabartinis sutarimas?
Iš tikrųjų susitarimas užtruko ilgai. Kaip žinote, mes derėjomės beveik mėnesį, tai turbūt buvo pačios sunkiausios derybos ir šeštasis paketas gimė tikrai nelengvai. Svarbu, kad jis yra. Ir tai yra svarbiausia žinia, kad mums pavyko sutarti, nes jame yra ne tik nafta, bet ir Rusijos dezinformacijos kanalai, daug svarbių propagandistų ir Putino remėjų.
Bet kalbant apie naftą, vis dėlto sutarta formulė leidžia uždrausti naftos importą beveik 90 procentų apimtimi, paliekant laikiną išimtį vamzdynams – iš esmės pietinei „Družbos“ atšakai į Vengriją ir Slovakiją, nes šiaurinėje atšakoje Vokietija ir Lenkija pažadėjo, kad iki metų galo sustabdys naftos importus.
Po anglies šiuo metu yra sankcionuota nafta ir galima sakyti, kad iki pilnos Europos Sąjungos energetinės nepriklausomybės beliko dujos.
Bet ar tai nėra per ilgai trunkantis dalykas? Ar tai ne per vėlu? Jei tik už pusmečio įsigalios, tai Rusija gali priimti „oho“ kokių sprendimų.
Mes norėtume čia, dabar ir šiandien. Lietuva, ypač kartu su Lenkija, yra dvi aktyviausios valstybės narės, kurios skatino kuo greitesnį įgyvendinimą, kuo didesnės apimties sankcijas ir kuo mažiau išimčių. Tačiau žinoma, kad svarbiausia yra turėti susitarimą tarp 27 valstybių vienbalsiškumo pagrindu. Dėl to taip ilgai buvo tariamasi su Vengrija, kuri bet kada galėjo blokuoti paketą.
Bet kompromisas niekada nėra toks, kokio mes galbūt norėtume idealiame pasaulyje. Jis dažniausiai yra visiems iki galo nepatinkantis, bet vienintelis įmanomas. Svarbu, kad tai įvyks.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
