Kas priverstų premjerę pasitraukti iš posto ir kokios yra pagrindinės dabartinės Vyriausybės problemos, tv3.lt portalo laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo politologai Bernaras Ivanovas ir Rima Urbonaitė.
Ar gali Ingrida Šimonytė pasitraukti ir palikti premjero postą? Ar tai yra realus scenarijus?
R. Urbonaitė: Man tai yra sunkiai įsivaizduojamas scenarijus. Aš suprantu, kad Ingridos Šimonytės žodžiai, kad „praradus frakcijos pasitikėjimą tikrai svarstyčiau apie galimą pasitraukimą“, jie nuskambėjo tarsi koks anonsas, bet iš kitos pusės tai yra absoliučiai logiška. Jeigu tu prarandi partijos, kuri tave delegavo į premjero kėdę, pasitikėjimą, tai tu natūraliai ir faktiškai pasitrauki.
Bet viešojoje erdvėje tai pradėta interpretuoti kaip kažkoks labai didelis sujudimas. Bet jei pasižiūrime į realią situaciją, tai pirmas dalykas – konservatoriai neturi jokio kito žmogaus, kuris, mano požiūriu, galėtų pakeisti ir solidžiai pakeisti Ingridą Šimonytę. Dėl to aš labai abejoju, ar tokie dalykai galėtų būti realūs.
Aš manyčiau, kad čia yra daugiau spalvų sutirštinimo, nes iš tikrųjų taip – situacija yra krizinė, bet kad būtų galima tikėtis Ingridos Šimonytės pakeitimo, aš tikrai nuoširdžiai labai abejoju dėl to, kad aš tam daug prielaidų nematau vien dėl paprastos priežasties – kuo jie ją pakeis? Kol kas tokių daug norinčių susideginti savo politinę karjerą, o tai veikiausiai ir nutiktų bet kuriam ją pakeitusiam, aš nematau.
Ponia Rima, dar kalbant apie pačią konservatorių frakciją, ar galima sakyti, kad patys konservatoriai turi savų „bebrų“, kurie trukdo Vyriausybei dirbti?
R. Urbonaitė: Aš manau, kad tai yra labai natūralus politikoje dalykas. Dėl to, kad toje pačioje buvusioje kadencijoje valstiečių frakcijoje irgi būta visko. Nesutarimai buvo net tarp pagrindinių lyderių, tai yra Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio. Tik jie buvo dar šiek tiek užglaistomi, o dabar mes tuos nesutarimus jau matome apšviestus labai gera šviesa, jie jau nieko nebeslepia.
Čia aš irgi manau, kad yra labai natūralu, kad negali būti tokio totalinio palaikymo dėl to, kad partijoje yra daug asmenybių ir tai savaime užprogramuoja, kad čia nebus tokio Šimonytės stabo, kuriam visi lenkiasi. Aš manyčiau, kad ta kritika gali galbūt momentais ir padidėti, nes jeigu tik pamatys kažkokias silpnas vietas, tai tie patys frakcijos nariai galbūt ir druskos ant tos žaizdos pabers. Aš galvoju, kad pačioje politikoje tai nėra kažkoks labai išskirtinis atvejis. Man atrodo, kad ta tendencija yra dažnai matoma, politika visada yra apie konfliktus.
Klausimas yra kitas – kaip tie konfliktai bus sprendžiami? Ir čia klausimas yra daug sudėtingesnis. Ar jūs tiesiog garsiai klyksite ir dar tą klykimą išnešite už namų durų, ar jūs konfliktus kaip tik išnaudosite realių sprendimų paieškai? Jeigu yra konfliktas vardan konflikto, tada yra labai blogai. O čia bus įdomu pažiūrėti, kaip tie konfliktai galiausiai bus išspręsti.
Bernarai, gal nepagrįstai kritikuojama Vyriausybė? Ar matote pagrindą, dėl ko pastaruoju metu sulaukia daugiau kritikos?
B. Ivanovas: Vox Populi, Vox Dei, kaip sakoma. Visada tautos balsas demokratinėje visuomenėje yra svarbus ir svarbiausias. Kritika, manau, dėl to neaiškumo pagrindinė, dėl to, kad nėra plano. <...> Iš tikrųjų mes matome tą patį „Veryginį“ planą, kuris neveikia dėl labai paprastos priežasties – neatitinka statistika. Pernai pavasarį statistika buvo kitokia ir tas planas atlaisvinimų, tas planas veiklų derinimo buvo vienoks ir jį uždėjus ant dabartinės situacijos, tai neveikia ir tai mes galime akivaizdžiai matyti.
Tas sustingimas dėl prekybcentrių – beprecendentinis Europoje, pasaulyje. Realiai niekur tokio karantino nebuvo, visada būdavo atlaisvinama bent trumpam, po to vėl uždaroma. Iš tiesų, sekama tuo senu ir, sakyčiau, ydingu pavasario pavyzdžiu, kai yra tik draudimai, apribojimai, kurie galiausiai išsisėmė.
Ir tame, sakyčiau, yra nepasitikėjimas. Nemaža dalimi nepasitikėjimas yra pasekmė to, kad tos pačios priemonės neveikia, nes žmonės jomis netiki. Jie sako, kad tai yra nelogiška, kaip galiausiai buvo pripažinta dėl tų judėjimo ribojimų.
Galiausiai, mūsų visuomenė yra ganėtinai paternalistinė. Tas kalbėjimas apie konvenciją, kalbėjimas apie partnerystę irgi sukelia nemenką šaršalą. Taip kad viskas suma sumarum, manau, ir formuoja tokį negatyvą Vyriausybės atžvilgiu.
Mūsų visuomenė labai gerai vertina tokio tipo politikes ar politikus kaip Dalia Grybauskaitė, kur viskas sustyguota, visi kam reikia stovi ten, kur reikia kinkas drebinti, kiti dirba ir taip toliau. Viskas yra aišku, sudėliota ir griežta. Čia kažkokios griežtos linijos nėra.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
