Pabradiškė Rima lėtai eina prie miestelio centre esančios knygų keityklos. Paspartinti žingsnio net ir labai norėdama – negali. Jau septynerius metus ji kovoja su sunkia plaučių liga.
„Plaučių arterinė hipertenzija. Tai reta liga, ji sudėtinga, progresuojanti. Ir gyvybei grėsminga. Nepagydoma“, – sako pacientė Rima Gruodienė.
Ir pati daug domėjosi, ir medikai atviri – ją gali išgelbėti tik plaučių transplantacija. Prieš trejus metus moteris įrašyta į pagreitintos transplantacijos laukiančiųjų sąrašus. Tiesa, kartą buvo atsiradusi viltis gauti donoro plaučius.
„Bet gavosi, kad po viso to maratono, to pasiruošimo tai galimai transplantacijai, paaiškėjo, kad donoriniai plaučiai nėra tinkami. Jie buvo jau pažeisti prasidėjusios infekcijos“, – aiškina Rima.
Prieš dešimt metų Rima prarado seserį, kuri taip pat sirgo šia liga ir donoro – nesulaukė. Tačiau pati šiandien turi viltį, kad jai pasiseks sulaukti tinkamo donoro.
„Laikas, jis eina, jis tiksi ne mano naudai, ta viltis iš tikrųjų ji yra. Bet viltis blėsta palengva, nors norisi, kad neišblėstų ir stebuklas įvyktų. Ir galiausiai galėčiau džiaugtis tuo gyvenimu, ir mano vaikai dar galėtų džiaugtis buvimu su savo mama“, – sako Rima.
Vilnietė Brigita laukia inkstų donoro. Dar vaikystėje susirgo angina, ši komplikavosi, ir sutriko inkstų funkcija. Tuomet savo inkstą Brigitai padovanojo tėtis. Tačiau jis veikė vos penkerius metus. Antrą inkstą padovanojo mama. Šis taip pat veikė tik penkerius metus. Trečias – donoro inkstas, transplantuotas penkioliktais metais, veikė vos metus. Tad Brigita jau penktus metus dializuojasi ir laukia dar vieno donoro inksto.
„Mane kvietė, bet kai yra tokia situacija, daug skirtingų ne tik inkstų, bet ir kraujo perpylimų, plazmos valymų, tai kiekviena procedūra įneša savo antikūnus, mano organizmas mediciniškai sintetizuotas, man pritaikyti tinkamą donorą yra labai sudėtinga“, – pasakoja Brigita.
Vilnietis Edvardas jau džiaugiasi sulaukęs donoro inksto ir kasos. Persodinimo jis sulaukė prieš aštuonerius metus. To reikėjo po cukrinio diabeto sukeltų komplikacijų. Sako, kol laukė persodinimo, kiekviena minutė buvo gyvybiškai svarbi.
„Cukraus šokinėjimai nieko gero nežadėjo, ir spaudimas kritinėjo, aš nežinau kiek dar traukčiau su savo organizmu. Skaitau tą vasario 14 mano antru gimtadieniu“, – sako Edvard Milaševič.
Nacionalinis transplantacijos biuras skelbia, kad Lietuvoje organų ir audinių transplantacijos laukia daugiau nei trys šimtai žmonių. Pavyzdžiui, net šešiasdešimt septyni žmonės it stebuklo laukia sraigtasparnio, gabenančio inkstus, trisdešimt keturi širdies, trisdešimt aštuoni kepenų. Ir nors donoro kortelę įsigyja vis daugiau tautiečių, šiandien ją jau turi keturiasdešimt tūkstančių žmonių, visgi, ne visų jų organai padovanojami po mirties.
„Žinoma, galutinį sprendimą visgi priima artimieji. Kol kas nuo 2000 metų, kai buvo įteisinta donoro kortelė, tik septyni žmonės tapo donorais, nes buvo klausiama artimųjų sutikimo ir viskas priklausė nuo jų“, – teigia Nacionalinio transplantacijos biuro atstovė Brigita Budrytė.
Nacionalinis Transplantacijos biuras kartu su Šaulių sąjunga nusprendė imtis iniciatyvos – supažindina visus norinčius su Numanomo sutikimo organų donorystės modelio idėja. Tokį modelį įteisinus, kaip ir kitose Europos valstybėse, visi automatiškai taptų donorais po mirties ir giminės jau negalėtų kištis.
„Panaikina tą sutikimo reikalingumą, ir visi žmonės tampa organų donorais, automatiškai pasirašyti jokio sutikimo nebereikia. Tiesiog tas, kuris nepritaria, pasirašo nesutikimą“, – teigia B. Budrytė.
Tiesa, kada toks modelis įsigaliotų Lietuvoje, ir iš vis ar jis tinkamas mūsų šaliai – paaiškės po Transplantacijos biuro ir Šaulių sąjungos akcijos, per kurią jie ketina išsklaidyti mitus apie organų donorystę.
