„Pirmą sykį aguonų ekstrakto susileidau būdamas už grotų per savo 19-ąjį gimtadienį. Tiesiog, iš smalsumo. Mums nebuvo sunku gauti kvaišalų – reikėjo tik turėti pinigų. Visi aplink, kas tik norėjo, galėjo svaigintis. Poveikis, kurį patyriau susileidęs narkotikų, man patiko. Taigi psichologiškai tapau priklausomu jau nuo pirmos dozės,“ – prisiminimais dalinasi Linas.
Jis neslepia, kad abstinencijos laikas, kai neturi galimybės gauti narkotikų yra nepakeliamai sunkus, nes kankina siaubingos fizinės kančios: laužo kaulus, krečia šaltis, pykina, pila prakaitas, tačiau baisiausias dalykas – nemiga. Lino teigimu, jis net keletą parų iš eilės galėdavo nesudėti nė bluosto, mat smegenys būdavo nuolat įsitempusios, o mintys sukdavosi tik apie tai, iš kur gauti narkotikų.
„Išėjęs į laisvę aš nemečiau savo įpročio. Kiekvieną uždirbtą pinigą leisdavau kvaišalams. Kai neturėdavau pajamų – vogdavau ir kitaip nusikalsdavau, todėl galiausiai vėl atsidurdavau už grotų. Tai buvo absoliučiai užburtas ratas, bet esmė tame, kad aš visai nenorėjau iš jo ištrūkti. Man patiko svaigintis ir nesvarbu kaip – ar vartojant narkotikus, ar alkoholį. Artimieji žinojo apie mano bėdas, tačiau… Jaunesnis brolis buvo įklimpęs į lygiai tokį patį narkotikų liūną,“ – pasakoja Linas.
Ar abiejų brolių polinkiui į priklausomybę galėjo turėti įtakos tėvų elgesys ir gyvenimo būdas? Linas neatmeta tokios galimybės, nes tiek motina, tiek ir tėvas mėgdavo išgerti.
„Mama nebuvo alkoholikė, tačiau polinkį svaigintis tikrai turėjo. Kartais jai užtekdavo išlenkti vos vieną taurelę, kad po to prasidėtų vadinamosios daugiadienės. Jos trukdavo net iki trijų savaičių. Mamai nereikėdavo draugų – galėdavo gerti visiškai viena. Tuo laikotarpiu būdavo labai sunku matyti tokią savo mamą,“ – atvirauja vyras.
Pastaruosius penkerius metus Linas yra visiškai švarus. Nevartoja nei narkotikų, nei alkoholio. Kas atsitiko, kad jis pradėjo kardinaliai kitokį gyvenimą ir kas gi įkvėpė pokyčiams?
„Aš buvau atsidūręs ant mirties slenksčio ir dėl mano gyvybės kovojo medikai. Pusė kūno buvo paralyžiuota ir kai jau maniau, kad viskas – gyvenimas baigėsi, viltį man grąžino brolis su žmona. Jų maldos, tikėjimas Dievu suteikė jėgų keistis. Be galo myliu savo brolį, o tai, kad jam pavyko ištrūkti iš narkotikų liūno, tapo atspirties tašku ir man,“ – su ašaromis akyse tikina vyras.
Statybose dirbantis Linas dabar rečiau matosi su užsienyje gyvenančiu broliu, bet kai tik turi galimybę - skrenda aplankyti. O šiokią dieną namie su nekantrumu Lino laukia ištikimiausias bičiulis - šuo Bačius. Juo rūpintis vyras pradėjo dar besigydydamas reabilitacijos centre ir daugiau nebesiskyrė.
„Nežinau, kaip toliau susiklostys mano gyvenimas. Bet šiandien jaučiuosi laimingas. Nes yra žmonių, kurie nuoširdžiai mane myli ir pats turiu, ką mylėti,“ – šypsodamasis sako Linas.
Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
