Kovo pirmąją Rusijos raketa pataiko į Charkivo centre esantį regiono administracijos pastatą. Galingo smūgio sukelta banga nušluoja viską aplink.
„Stovėjau kažkur čia, šalia manęs buvo dar vienas vaikinas. Kai įvyko sprogimas, mane tiesiog parbloškė ant grindų. Visi nubėgo prie požeminio įėjimo. Mes taip pat ten skubėjom“, – pasakoja įvykių liudininkas Vyacheslav Filimonov.
Vėliau atskrenda antroji raketa ir administracinį pastatą suniokoja dar labiau.
O tuo metu pastate buvo daug žmonių: ir Ukrainos kariškiai, medikai, savanoriai. Daugumą jų žuvo tuoj pat. Kiti atsidūrė po griuvėsiais, ir atrodo nebuvo jokios vilties išgyventi. Tačiau šios istorijos herojei Ayunai pavyko, moteris tai vadina stebuklu ir dalijasi savo kraupiausiais išgyvenimais.
„Išvydau blyksnį. O štai garso negirdėjau jokio. Intuityviai užsidengiau galvą rankomis ir jau pabudau ant nugaros, prispausta štai taip, prispaustomis rankomis. Aš šaukiau, jie mane išgirdo ir puolė gelbėti. Bet pasigirdo antras smūgis į stogą ir mane prispaudė dar stipriau“, – pasakoja išsigelbėjusi ukrainietė Ayuna Morozova.
Ayuna pasakoja kaip išvis tą dieną ten atsidūrė. Nuo pat pirmos karo dienos ji drauge su vyru nusprendė prisidėti ginant savo šalį kuo tik gali. Šeima išsiuntė sūnų į užsienį, o patys išvyko į teritorinę gynybą, tačiau dėl karinės patirties stokos, nebuvo priimti. Tad beliko tik savanorystė. Taip moteris atsidūrė regiono administracijoje, savanoriavo virtuvėje. O po bombardavimo liko įkalinta po griuvėsiais.
„Nematau, tamsu. Atrodo lyg dūmai, kažkokie ar suodžiai. Šlapia, šalta. Kvapas bjaurus: betonas susimaišęs su krekeriais. Visada šį kvapą prisiminsiu. Žinoma, panika. Jaučiausi taip, tarsi man trūktų oro. Visa seka: nuo verksmo iki isterijos, iki rėkimo“, – kalba Ayuna.
Tuo metu kitas savanoris Borisas ruošėsi į darbą. Jis – patriotinės palapinės „Visi už pergalę“, stovėjusios prie administracijos pastato, iniciatorius. Siaubingą sprogimą vyras išvydo per tiesioginę transliaciją.
„Įvyksta siaubingas sprogimas. Turiu vaizdo stebėjimo kameras – galiu matyti, kas vyksta palapinėje. Čia stovėjo žmogus, kurį šios durys galėjo pražudyti. Bet laimei viskas baigėsi gerai, jis tik kelioms sekundėms prarado sąmonę“, – pasakoja savanoris Boris Redin.
Per sprogimą palapinėje ir aplink ją buvo savanorių. Gyvi jie liko tik per stebuklą.
„Kažkas praskrido virš stendų už palapinės, ten, bet ant palapinės nieko sunkaus nenukrito. Sugadinti automobiliai, sužeistieji ir žuvusieji, tačiau visi mūsų žmonės liko gyvi ir nenukentėjo. Tai tiesiog stebuklas“, – tikina Boris.
Tuo metu Ayuna vis dar gulėjo po griuvėsiais. Iš viso ji ten praleido tris valandas, kurios jai atrodė kaip amžinybė. Savanorė labiausiai bijojo, kad žmonės nespės jos išgelbėti.
„Atvažiavo mano vyras, jo reakcija buvo itin emocionali. Atrodo, net apsiverkė. Jie jam pasakė: „Kad galėtume visą tai pakelti, mums reikia daugiau žmonių“. Andrejus pasakė: „Ne, aš savo atkasiu“. Ir, matyt, adrenalino valdomas, jis ir atkėlė luitą. Aš atsistojau, jie man padavė ranką ir nuėjau“, – sako Ayuna.
Ayuna yra vandensvydžio meistrė. Prieš karą ji vadovavo olimpinio rezervo plaukimo mokyklai. Ayuna tiki, kad ji tikrai grįš prie savo amato. Tiesa, stebuklu moteris vadina ne tik tai, kad pavyko išsigelbėti. Po sėkmės istorijos ji tapo ir Charkivo teritorinės gynybos savanorė – padeda spręsti humanitarinius klausimus.
„Labai aiškiai garsiai sušukau, kad nenoriu mirti. Kai gyveni taikiu metu, ramų gyvenimą, visą tai kažkur toli kažkur ten. O kai viskas jau čia pat – nenoriu mirti. Daug ko nepadariau, netapau sporto ministre, man dar tiek visko reikia. Esu pasiruošusi viską permąstyti“, – sako Ayuna.
Per raketų ataką čia žuvo 29 žmonės, į pastatą ir šalia skriejo septynios raketos. Paties pastato likimas – neaiškus, kol kas atrodo, kad jo atstatyti jau neįmanoma.
