Kalnas suverstų drabužių ir batų. Toks vaizdas dažnokai matomas prie Vilniaus Žirmūnų mikrorajone esančio tekstilės konteinerio. Išdraskyti maišai rūbų ne vienam praeinančiajam nepatinka. Vilniečiai neslepia nepasitenkinimo:
„Aš nežinau, labai šlykščiai atrodo. “
„Tikrai nepatinka. Aišku, kad nepatinka. Kam patinka betvarkė.“
„Du normalūs žmonės ieškojosi kažkokių rūbelių. Jiems kažko reikėjo ir jie ieškojo, bet tai vis tiek čia nesąmonė.“
Gatvėje sutikti vilniečiai pasakoja, kad, atėję išmesti tekstilės, tokius vaizdus mato dažnai. Vieni jų, pamatę suverstą drabužių krūvą, apsisuka atgal, kiti ir toliau krauna. Nors Vilniaus miesto savivaldybė įrengė 105-is tekstilės atliekų surinkimo konteinerius, bet drabužiai vis vien mėtosi tiesiog viduryje gatvės. Nors savivaldos atstovai teisinasi, jog dažniausiai vežėjas atliekas surenka laiku, ieškomi ir kiti būdai šiai problemai spręsti.
„Mes jau esam įvykdę pirkimą. Pirksim daviklius, kuriuos integruosim į kiekvieną konteinerį ir mes realiai kiekvieną dieną matysim jų užsipildymą. Ir pagal tai vežėjui bus nurodoma, kuriuos sekančią dieną reikėtų aptarnauti“, – sako Vilniaus miesto savivaldybės energetikos skyriaus patarėjas Vytautas Budreika.
Lietuvoje tekstilės atliekų susidaro net iki 70- ies tūkstančių tonų per metus, o surenkama vos keli tūkstančiai tonų. Kol neturime valstybinės atliekų surinkimo strategijos, naudoti rūbai tampa ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos bėda.
„Tekstilės atliekos yra turbūt dar didesnė ir opesnė problema negu elektros, elektroninės įrangos atliekos. Nors elektroninės įrangos atliekų sistema Lietuvoje veikia ir gan neblogai, tai mes tekstilės atliekų tvarkymo sistemą turime arti nulio“, – pasakoja Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis.
Tekstilės atliekose, ypač sintetiniuose drabužiuose, yra daug plastiko, kuris gamtoje suyra tik po kelių šimtų metų. Pasak Alfredo Skinulio, tekstilė yra daug pavojingesnė negu plastikas, nes ji sudaryta iš įvairių cheminių medžiagų, kurias sudėtinga perdirbti. Jei tekstilės gaminiai paliekami prie konteinerių, jie sušlampa ir perdirbimui tampa netinkami. Tuomet vienintelis ir paskiausias kelias, kuris lieka- deginimas.
„Tekstilės atliekų surinkimas ir perdirbimas yra ir galimybės Lietuvai. Gali būti kuriamos darbo vietos. Tai yra perdirbimas. Galima pagaminti izoliacines medžiagas, galima pagaminti pašluostes“, – teigia A. Skinulis.
Lietuviai kasmet savo spintas papildo beveik 10 kilogramų drabužių ir namų tekstilės, neskaitant batų. Statistinis europietis vidutiniškai nuperka apie 14-a kilogramų aprangos gaminių. Didžiosios Britanijos gyventojai jų nuperka 26-is. Jausmė, gyvenimą be atliekų (angl. zero waste) besistengianti propaguoti mergina, greitosios mados parduotuvėse drabužių nepirko jau kelerius metus.
„Mano spintoje turbūt nieko nėra naujai pirkto. Pavyzdžiui, yra marškiniai, kuriuos radau močiutės spintoje. Mano vieni mėgstamiausių. Užsienio charity shop‘as, močiutės švarkelis, kurį ir gi perka labdaroj. Čia va ir gi „Humana“, „Humana“, „Humana“ 99 centai“, – kalbėjo Jausmė Elena Stonkutė.
Jausmė sąmoningai nenori prisidėti prie perteklinio vartojimo, todėl drabužius perka itin retai ir tik padėvėtų drabužių parduotuvėse, mainosi su draugėmis. Jai svarbu rūbą prikelti antram gyvenimui. Mergina taip pat perka ir jau naudotus siūlus, iš kurių pati neria žaislus, kempines. Taip Jausmė siekia sumažinti ne tik tekstilės, bet ir kitų atliekų susidarymą.
„Gerai visai nusišveičia, nes čia yra džiuto virvė, kuri yra visiškai suyranti, 100 procentų draugiška aplinkai ir perdirbama, tai galima naudoti šitą ir šveitikliams kūnui, veidui naudoti ir indams plauti“, – sako J. E. Stonkutė.
Ekspertai sako, kad ateityje tekstilės atliekų tik daugės. Jau dabar drabužių pirkimą skatina augančios žmonių pajamos, didėjantis vartojimas, besikeičianti mada ir internetinė prekyba, kai iš Kinijos ar kitų trečiųjų šalių rūbus galima atsisiųsti itin pigiai. O savivaldybės atstovai primena, kad tiek tekstilės, tiek kitos rūšies atliekas, prie konteinerių palikti draudžiama.
