„Kad prakeiktam Putinui taip nutiktų už tai, ką padarė. Arba tegul jo vaikus čia atveža ir jo moterį“, – pasakoja žmonės Charkive, Saltovkos turguje.
Prekeiviai ten jau dirba. Net ir tose vietose, kurios buvo sunaikintos, mat kovo ir balandžio mėnesiais turgus okupantų buvo intensyviai apšaudomas.
Prekybos paviljonai šiame turguje atrodo kaip tuščios apdegusios dėžės. Visa tai – priešiškai nusiteikusių atvykėlių sukeltų gaisrų padariniai. Tačiau šio nuniokojimo fone dirba didelės ir mažos maisto prekių ir drabužių parduotuvės. Kol prekybininkai mėgina užsidirbti, grįžusieji į namus stebisi tokiu kontrastu.
Turguje Inna apsilankė todėl, kad jis visai netoli nuo jos pašaudyto daugiaaukščio namo. Moteris sako, kad perka nedaug, nes prasidėjus karui, pasikeitė ir įpročiai. Moteris turi taupyti. Į Charkivą ji grįžo neseniai – pačius nuožmiausius karo mėnesius praleido kitame regione.
„Na, štai. Šiek tiek, šiek tiek. Duona, daržovės, vaisiai, viskas. Mano vyras gauna „minimumą“, bet užmokestis stabilus. O ką daryti? Pabėgti? Kur bėgti? Turime padėti“, – sako Inna.
Prekybininkė Olga taip pat neturi, kur bėgti. Moteriai glaudžiantis Lvive, sudegė jos paviljonas ir prekės. Visa tai įvyko balandžio mėnesį: „Kaip aš išgyvenau? Aš verkiau 15 minučių ir viskas. Kitiem žmonėms blogiau.“
Olgos istorija liūdna. Vasario pradžioje jos vyras iš Lenkijos, kur statybų metu iškrito iš ketvirto aukšto, grįžo neįgaliojo vežimėlyje. Mažiau nei po mėnesio jų namus Saltovkoje pradėjo griauti rusų raketos. Olgai neliko nieko kito, kaip tik išvežti dukrą į Vakarų Ukrainą, toli nuo fronto. Jos sužalotas vyras ir tėvai liko namuose. Be to, priešo raketos visiškai sunaikino verslą – neliko nei prekių, nei parduotuvės. Taigi vienintelė galimybė Olgai atsispirti nuo pasiekto dugno buvo – grįžti į Charkivą ir viską pradėti iš naujo.
„Štai viskas nuo nulio. Viską darome patys. Yra piktų ir keikiančių. Kaip iki karo, taip ir jo metu. Ateina ir sako: „Oho, brangu“. Ką galiu padaryti? Turiu užsidirbti“, – sako Olga.
O prie įėjimo į turgų pirkėjus pasitinka Viktorija. Kadangi jos paviljoną taip pat sunaikino gaisras, savo prekes ji sustatė sudegusioje kavinėje. Dabar ji prekiauja vaikiškais kaip anksčiau, o būtiniausiais daiktais – juos perka dažniau nei žaislus.
„Žmonių jau daugiau, žinoma. Ateina, perka. Mes gegužė grįžome, tai gegužę čia nieko nebuvo, metro neveikė. Anksčiau prekiavome vaikiškais daiktais. Dabar parduodame būtiniausius daiktus vyriškus apatinius, kojines, pėdkelnes, marškinėlius. Renkasi žmonės, kas pigiau. O dėl dėvėtų daiktų, taip, turime ir dėvėtų. Ten daugiau žmonių“, – pasakoja Viktorija.
Viktorija turgaus prekeivė dirba jau 18 metų ir sako, kad blogesnių metų nei šie, neprisimena. Net per pandemiją taip nenukentėjo. Tačiau moteris nepraranda optimizmo, bando verslą „užsukti“ iš naujo. Ji tikisi, kad blogiausia jau praeityje. Ir ji, ir kiti pardavėjai, ir pirkėjai po truputį grįžta į ramesnį gyvenimą čia, net ir apgriuvusioje Saltovkoje.
