Okupantų kariai į šią gyvenvietę įsisuko pirmosiomis karo savaitėmis ir, slapstydamiesi nuo Ukrainos gynėjų, apsigyveno vietinėje mokykloje. O būdami ten naikino viską – beveik visa kaimo infrastruktūra, maždaug apie 90 procentų, okupantų liko suniokota nepataisomai.
Ūkininkas Artiomas Novikovas rodo savo šalia Charkivo įkurtos fermos liekanas. Kartu su namiškiais beveik dvidešimt metų, nuo 2003 metų, puoselėtą šeimos verslą. Šiandien guodžiasi nežinantys, ką daryti su šiais griuvėsiais. Tiek liko iš jų ūkininkavimo po to, kai pirmomis karo dienomis okupantų kariai fermą žiauriai apšaudė, beveik visus gyvulius išžudė. Laimei, per stebuklą pavyko išsigelbėti žmonėms.
„Trečią karo savaitę čia atskriejo sviedinys. Keturiolika veršelių sunaikino. Du jų dalimis rinkom, nes nuo smūgio išsibarstė. Viskas buvo išbarstyta. Kiti buvo sužaloti, juos papjovė ir išdalijo žmonėms“, – pasakoja ūkininkas Artiomas.
Kai į kaimą atėjo okupantų kariuomenė, ūkyje dirbę darbuotojai buvo priversti apsigyventi kartu su gyvuliais, net neturėdami jokios galimybės pasislėpti nuo priešo sviedinių.
„Taip, čia atskriejo. Tėvas ir darbininkai tuo metu buvo čia. Slėptis nebuvo kur. Rūsio nėra. Tai jie slėpėsi arba prieangyje, ar tiesiog gulėsi ant grindų“, – kalba Artiomas.
Žmonės tiesiog per stebuklą išgyveno. O tam, kad išsaugotų gyvulius, ūkininkai dešimtis karvių tiesiog paleido į laisvę. Kai viskas kiek aprimo, Artiomas leidosi ieškoti savo gyvulių laukuose. Tačiau vietoj jų prie fermos artinosi svetimi – arklys ir asilas. Iš kur jie atkeliavo, vyras nė neįsivaizduoja.
Tuo metu, kai rusų artilerija naikino fermą, Olchovkos gyventojai karštligiškai ieškojo slėptuvių, tam, kad išgyventų: „Bombardavo aplink mus, net vandens negalėjom nueiti. Va, per kelią net negalėjau perbėgti vandens pasiimti. Siaubas, siaubas.“
O kaimas beveik visas išnaikintas – net 90 procentų infrastruktūros sugriauta. Sunku rasti „sveiką“, išlikusį namą.
Šiame kaime išties nukentėjo labai daug gyvenamųjų namų. Kaimo mokykloje ėmė slapstytis rusų okupantai, kai į Olchovką užėjo Ukrainos kariuomenė. Todėl rusus teko iš ten „išmušinėti” jėga.
Kaimo centre vyko aršūs mūšiai. Ir tiems, kas čia gyveno, dabar labai sunku dalytis prisiminimais. Ir jeigu jau prie viską naikinančių sprogimų jie įprato, tai sako susitaikyti su vietinių, savo kaimynų mirtimis, neįmanoma niekada.
„Jaunimas žuvo. Jaunimas. Na, ir senoliai. Pačioje karo pradžioje skeveldra mirtinai sužalojo moterį. Ir jauni vaikinai apsiėmė ją laidoti. Nes laidojimo tarnybos nedirba, niekas to daryti nesutiktų. Na ir nuvažiavo laidoti, iškasė duobę, pradėjo laidoti ir… Ar tai skeveldra, ar tai kas… Vienas žuvo iš karto, o kitas mirė nuo patirtų sužalojimų jau kitą dieną“, – pasakoja vietos gyventoja Larisa Ševčenko.
Kai karas pasibeldė į gimtuosius namus, žmonės liko be maisto produktų. Vietiniai ėmė laužtis į neveikiančias parduotuves, o po to atėjo rusų kariai ir išnešė viską. Būtent tada Larisa ir susimąstė.
„Juk svarbiausia – gyvenimas. Mes jau ir meldėmės, kad tik visi liktų sveiki“, – sako Larisa.
Šiandien Larisa neatsidžiaugia – svarbiausia, jos šeima išgyveno. O štai kas bus toliau – laikas parodys.
