Šaravų ąžuolas yra vienas storiausių ir didžiausių Lietuvoje, kuris dar turi savo istoriją. Tačiau galiūnas savo gyvenimą baigė. Jį nuvertė prieš kelias dienas kilę vėjo gūsiai. Nugriuvęs ąžuolas turėtų ką papasakoti, prie jo vyko daug Lietuvai svarbių istorijų.
Vladas Lukošius pasakoja, vaikystės prisiminimus, kaip jo tėvas buvo ryšininku ir vežiodavo partizanus prie šio ąžuolo, nes tai buvusi jų susitikimo vieta.
„Tėvas man pasakojo, veždavo juos, iki pat neveždavo, paleisdavo kokį kilometrą, kiek, iki pat nedaveždavo, nes nežino, o gal pasala. Taip viską atsargiai“, – sako kaunietis Vladas Lukošius.
Šiuose miškuose buvo įrengti partizanų bunkeriai.
„Čia jų štabas buvo, jie rinkdavosi ir gaudavo nurodymus. Kad jie visą laiką, kai kalbėdavo, sako, prie Šaravų ąžuolo“, – pasakoja V. Lukošius.
Dar senesniais laikais prie šio ąžuolo rinkdavosi sukilėliai prieš Rusijos caro valdžią. Juos čia drąsino ir mišias laikydavo septyni kunigai.
„Juos kažkas tai išdavė. 1863 metais įvyko sukilimas ir caro valdžia užpuolė sukilėlius, išžudė juos, kunigus sumušė ir visus septynis pakorė ant šito ąžuolo“, – teigia Skaistgirio girininkas Rimas Belazaras.
Prie ąžuolo net ir tarybiniais laikais vykdavo mišios.
„Buvo padaryta koplytėle, altorėliai kurie būdavo slepiami, šventasis buvo slepiamas viduje ąžuolo. Ne, kadangi įlindimas į ąžuolą dabar yra užvirtęs, tai mes dabar nepamatysime, bet buvo galima įlysti negi dviem, trims žmonėm į vidų, jis buvo tuščias jau“, – kalbėjo R. Belazaras.
Nuo 1999 metų tradicija rengti mišias šioje vietoje atgaivinta. Būdavo vaidinami spektakliai, pagerbiami žuvusieji. Vyresniems apylinkių gyventojams šis ąžuolas buvo traukos vieta ir žinia apie nuvirtusį medį sukrečia.
„Jau po ąžuolo, o kad tu kur. Šitoks storas būdavo. Buvo ten mišios kelis kartus prie to ąžuolo. Nueidavom kada grybaut aplink tą ąžuolą, visąlaik traukdavom. Tai čia tiesiai, ne kažin kur labai“, – sako Skaistgirių gyventoja Elena.
Girininkas pasakoja, kad paskutinę žalią šakelę pastebėjo 2010-aisiais nuo to laiko ąžuolas stovėjo sausas. Ir nors miškininkas tikėjosi, kad jis dar ilgai stovės – kartą važiuodamas pro šalį pamatė, kad galiūnas neatlaikė vėjo gūsių.
„Buvo čia tų ir vėjų, ir 2010 audra buvo, jis kuo puikiausiai atlaikė. Ir tų vėjų pastoviai būna, medžiai lūžta virsta, o va mūsų senolis stovėjo. Bet viskam ateina pabaiga“, – pasakoja R. Belazaras.
Kaip spėjama ąžuolui buvo apie 600 metų, jis galėjo pradėti augti dar Vytauto Didžiojo laikais. Dabar girininkas rodo iš Šaravų ąžuolo klono pasodintą prieš kelis dešimtmečius ąžuoliuką. Dar keli tokie ąžuoliukai pasodinti Kaune.