Su lietuvišku šiaudu susidraugavusi pensininkė sako taip randanti ramybę, ypač Rusijai užpuolus Ukrainą. Pensininkė džiaugiasi, kad pindama sodus gali bent kažkiek paremti už visų laisvę kovojančią Ukrainą.
Kupiškėnė pukiai prisimena pirmąjį sodą, mat jį prieš daugiau nei tris dešimtmečius nupynė ypatingai progai – kaimynystėje gyvenančios našlaitės vestuvėms.
Esą Kupiškio krašte sena tradicija, kad virš jaunųjų stalo būtinai turi kabėti sodas – kaip turtingo gyvenimo simbolis: „Ir mes su vaikais paėmėm ir nupynėm va tokį sodą. O kaimynas toks sako, mano tetula pindavo, bet ne tokį, kitokį, tas žodis „kitokį“ kaip mane užkūrė, tai va 30 ir nė vieno vienodo. Vis kitoks ir kitoks, ir kitoks.“
Ir kiek tų sodų nupynė kupiškėnė nė nebeskaičiuoja. Kiekvienas vis sudėtingesnis, įdomesnis: „Tas be galo sudėtingas. Jo niekur aš tokio nemačiau, visur gi va tokie, tradiciniai, trapecijos formos visi sodai būna, o čia jau tokio tikrai nesimatė niekur, vat ėmiau, pabandžiau ir pavyko.“
Tautodailininkės sodai iš įvairaus storio, ilgio šiaudelių. Į vieną tokių sodų tenka suverti ir tūkstančius smulkučių detalių: „Smulkūs šiaudeliai, labai sunku pirštais sučiupinėt.“
Tačiau, kaip sako kupiškėnė, čiupinėti šiaudelius jai labai patinka. Visi kambariai pas tautodalininkę puošti sodais. O jaukiose namų dirbtuvėlėse ji gali praleisti valandų valandas: „Kol kojos paskausta, tada eini, mankštą padarai.“
Tiesa, širdžiai mielam užsiėmimui ir kruopštumo, ir kantrybės reikia: „Įveriam siūlą ir varstom. Man kažko nesiseka, kimba siūliukas ir gana.“
Šiaudelis prie šiaudelio. Taip ir gimsta įspūdingi kupiškėnės sodai: „Trys būtinai mazgučiai. Du gali atsirišt, tris, keturis.“
Tautodailininkė sako sodus išmokusi pinti šeimoje – pynė ir jos močiutė, ir mama.
„Vot ateina mintis, kažkaip ateina. Piešti nemoku, bet va sodą sudėliot, ten visokias figurytes pavyksta. Vis kitą ir kitą“, – pasakoja tautodailininkė Danutė Palaimienė.
Pensininkė džiaugiasi, kad vietos ūkininkai geranoriški, tad kokybiškų šiaudų sodams moteris nepristinga.
„Kurių tik paprašau, sakau, man pėdos šiaudų reikia, sako imk, nors vežimu vežk ir neklausk, tai dabar ir neklausiu. Pasiimu žirkles, nuvažiuoju, kur man patinkantis šiaudas, kelias pėdas pasiimu. Išsikarpai, kad pėlytės nesugraužtų varpos. Varpas visas nukarpai, vištom sušeri“, – kalba Danutė.
Kupiškėnės rankų darbo sodai apkeliavę įvairiausias parodas, įvertinti žinovų, paveldo puoselėtojų. Moteris sako, kad šiaudiniai sodai puošia ir bažnyčią, ir restoraną. Esą tikima, kad sodai saugo nuo nelaimių, neša sėkmę.
„Džiaugsmas, ramybė tokia, sukasi va jie ištisai“, – sako Danutė.
Tautodailininkės darbus perka krikštynoms, vestuvėms ar namams puošti.
„Kur dvi savaites sėdi, pini, nu tai ir pigiai nebenori jau ten atiduoti, ir šimto paprašai“, – kalba Danutė.
Taip moteris ne tik prisiduria prie pensijos, bet ir gali skirti pinigėlių Ukrainai paremti.
„Žiauru tas karas, pradžioj ašarojau labai. Jeigu Ukraina mūsų neapgins, tai kas mus tada apgins, jau Lietuvai eilė ateis. Kiek tik galim – remiam, ir ta pensija ne per didelė, bet kiekvieną mėnesį aukoju Ukrainai“, – sako Danutė.
Išskirtinis kupiškėnės sodas iškeliauja į aukcioną, kuriame Kupiškio krašto tautodailininkai surinktas lėšas už savo rankų darbo kūrinius skirs Ukrainai.
