Įamžintas pragaras, kurį Mariupolyje pavyko nufilmuoti dėl kadrų gyvybę paaukojusiam lietuvių režisieriui Mantui Kvedaravičiui. Išskirtiniais okupantų naikinamo miesto vaizdais pirmą kartą dalijasi rusų pajėgų nužudyto režisieriaus kūną į Lietuvą parvežusi jo sužadėtinė Hanna Bilobrova.
„Noriu, kad visas pasaulis žinotų – jis buvo nužudytas. Jis žuvo dėl to, kad parodytų šį siaubingą karą“, – sako H. Bilobrova.
Vieni paskutiniųjų kadrų, kuriuose galime išvysti Mantą Kvedaravičių. Juose jis Ugandoje. Iš jos, prasidėjus karui Ukrainoje, nedvejodamas su Hanna nusprendė vykti į Mariupolį.
Į uostamiestį kovo 19-ąją režisierius sugrįžo neatsitiktinai – tarptautinio pripažinimo sulaukusią dokumentinę juostą apie Mariupolį M. Kvedaravičius buvo sukūręs ir 2015-aisiais. Tad, nepaisant visų pavojų, jautė pareigą darbą tęsti.
„Turėjome neperšaunamas liemenes, bet negalėjome jų dėvėti, slėpėme jas, nes jei Rusijos kariai būtų jas pamatę mūsų mašinoje ar ant mūsų, jie mus būtų nužudę. Jei jie būtų pamatę Raudonąjį Kryžių ant mūsų mašinos, irgi… Mus atakuotų. Taigi, turėjome būti „nuogi“, – pasakoja H. Bilobrova.
Hanna pasakoja, kad jos mylimasis Mariupolyje dingo po savaitės. Kitą dieną jiedu planavo miestą palikti, tačiau išvakarėse režisierius norėjo padėti išvežti dar vieną šeimą iš pragaru virtusio miesto. Išėjęs jis taip ir negrįžo, o Hanna įsitraukė į kelias dienas trukusias – pavojingas ir alinančias – jo paieškas. Sužinojusi, kad Mantą sulaikė rusai, sužadėtinė iki paskutinės minutės tikėjo, kad ras jį gyvą, tačiau vilties neteko po vieno okupantų kariškio žodžių.
„Tavo vyras nužudytas“, jis nė nemirktelėjo, šaltomis akimis. Ir aš: „Kaip? Tai jis buvo paleistas?“. O jis: „Ne, turėjau omenyje, kad civilis su mėlyna striuke guli gatvėje. Mano kariai jį matė“, – kalba H. Bilobrova.
O tada – baisiausia Hannos gyvenimo akistata.
„Sėdėjau galinėje sėdynėje ir per šoninį langą pamačiau gulintį Mantą. Mes važiuojame ir kaip sulėtintame filme aš bandau suprasti. Ir tada pradedu daužyti vairuotoją, kad jis sustotų: „Sustok, sustok, sustabdyk mašiną“, – pasakoja H. Bilobrova.
Hanna sako, kad okupantai režisierių nušovė, o paskui tiesiog išmetė gatvėje.
„Jis buvo nužudytas. Užmuštas. Be abejonių. Bet tai ne karas. Tai žmonės jį nužudė“, – teigia H. Bilobrova.
Skaudžią netektį išgyvenančiai moteriai į Lietuvą pavyko ne tik pargabenti M. Kvedaravičiaus kūną, bet ir visą Mariupolyje nufilmuotą medžiagą. Ji žada tęsti pradėtą režisieriaus darbą ir parodyti pasauliui siaubą, kurį, porai būnant Mariupolyje, teko išgyventi miesto žmonėms.
