Į nemokamų ir anonimiškų ŽIV tyrimų kabinetą ateina Vilniaus miesto tarybos narys Tomas Vytautas Raskevičius. Jis viešai skelbia, kad yra gėjus ir sako, jog profilaktiškai bent kartą per metus pasitikrina, ar nėra užsikrėtęs ŽIV:
„Dažnai kalbant apie seksualinę sveikatą, ŽIV tyrimus, tai šią sritį gaubia tam tikra stigma, būtent susijusi su LGBT bendruomene. Galbūt tai signalizuoja apie kažkokį palaidą seksualinį elgesį, bet toli gražu taip nėra. Visi mes žmonės. Vieni gyvena aktyvų, kiti ne tokį aktyvų seksualinį gyvenimą, na, ir rūpintis savo seksualine sveikata yra būtina.“
Rezultatas parodo, kad Vytautui nėra dėl ko nerimauti. Visgi naujausi savanoriškos, 48-iose šalyse vykdytos apklausos EMIS rezultatai rodo, kad Lietuvoje tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais, ŽIV užsikrėtę kiek daugiau nei 7 proc., arba maždaug kas keturioliktas į šią grupę patenkantis vyras.
„Ta statistika pasako, kad tai yra dar viena koncentruota žmonių grupė, kurioje ŽIV pagal šią statistiką jau yra peržengusi epidemijos apatinį slenkstį. Tai jau yra epidemija, koncentruota epidemija“, – sako „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė.
„Ne mažiau kaip 2–2,5 proc. vyrų yra būtent homoseksualios orientacijos. Ir vis tiktai tai bus dideli skaičiai, tai eis kalba apie keliolika tūkstančių tokių asmenų Lietuvoje. Kuo toliau, tuo mažėja ŽIV infekuotų asmenų procentas užsikrėtusių per injekcinius narkotikus ir auga užsikrėtusių lytiniu keliu“, – teigia ULAC direktorius Saulius Čaplinskas.
Ir nemokamus bei anonimiškus ŽIV tyrimus atliekančios asociacijos „Demetra“ atstovas Kęstutis Rudaitis, ir gėjus Vytautas Raskevičius sako, kad vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais bendruomenėje ŽIV plinta dėl dviejų priežasčių – dėl sekso be prezervatyvų ir sąmoningo apsisprendimo nesigydyti.
„Mes turime suvokti, kad ne pats buvimas LGBT bendruomenės nariu yra rizikos faktorius, o nesaugus ir neatsakingas seksualinis elgesys. Todėl būtina rasti būdus kalbėti šiomis temomis, kurie paskatintų LGBT bendruomenę turėti saugius lytinius santykius ir rūpintis savo sveikata“, – pasakoja Vilniaus m. tarybos narys T. V. Raskevičius.
„Lietuvoje besigydančių skaičius yra vienas mažiausių Europoje. Tai yra tik apie 40 proc. žmonių, kurie turi ŽIV, infekciją gydosi. Tai turėtų būti ne vien mūsų darbas. Tai turėtų būti darbas nacionaliniu, politiniu lygiu“, – pasakoja K. Rudaitis.
Ekspertai aiškina, kodėl Lietuvoje susidariusi tokia situacija net ir galvoje turint tai, kad gydymas – nemokamas.
„Šiuo metu Lietuvoje ŽIV gydymas jau yra prieinamas absoliučiai visiems ŽIV infekuotiems asmenims, nepriklausomai nuo ligos stadijos. Bet bėda Lietuvoje ta, kad žmonės neprieina prie to gydymo dėl įvairių socialinių dalykų, taip pat dėl stigmos. Ir šiuo atveju, jeigu kalbame apie vyrus, kurie turi lytinių santykių su vyrais, tai yra labai stigmatizuota žmonių grupė ir jie yra linkę slėptis“, – teigia „Galiu gyventi“ vadovė Jurgita Poškevičiūtė.
Tačiau medikai ragina nerizikuoti nei savo, nei kitų sveikata. Juolab kad ŽIV jau nebėra vertinama kaip mirtina liga.
„Prognozės yra geros. ŽIV tampa eiline lėtine liga. Lygiai taip pat kaip tą patį debetą paimkim. Jeigu nesigydysi, jeigu nedarysi taip, kaip reikia, liga turi lygiai tokį patį luošinantį efektą ir blogas prognozes ateičiai“, – kalbėjo Santaros klinikų Infekcinių ligų centro gydytojas Linas Svetikas.
Tad gydytojas pataria nesaugių lytinių santykių turėjusius asmenis tiesiog pasidaryti ŽIV testą, nes virusas metų metus gali organizme tūnoti neaptiktas:
„Pirmą kartą, kai patenka virusas į kraują, žmogus patiria kaip gripoidinius simptomus ir po to ilgą laiką gali nieko nejausti ir net nežinoti, kad jis serga šia liga. Todėl kad sąveika, kaip žmogus gyvena su virusu, priklauso nuo dviejų žaidėjų – nuo viruso ir nuo pačio žmogaus. Tai vieni gali dešimtmečius vaikščioti ir nežinoti, kad turi tą virusą, kitiems problemos gali išaiškėti daug anksčiau.“
Skaičiuojama, kad Lietuvoje užsikrėtusiųjų ŽIV – vyrų ir moterų – gali būti mažiausiai apie 3000-ius.
