Mokslininkai negali paaiškinti, kaip ši tropiniuose vandenyse ar vandenynuose gyvenanti žuvis atsidūrė mūsų pakrantėje. Vis dėlto, kardžuvės į Baltijos jūrą atklysta kas penkerius metus. Yra net fotografija, kaip vieną tokią milžinę žvejai ištraukė dar dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje Smiltynėje.
Baltijos jūroje ties Nemirseta besimaudanti klaipėdiečių šeima nepatikėjo savo akimis. Šalia jų, prie pat kranto, spurdėjo milžiniška žuvis.
„Iš pradžių galvojau, kad ten koks tai delfinas ar kažkas panašaus. Po to pastebėjau, kad tas pelekas – išsigandau, galvojau, kad ryklys. Maža ką. Tai vaikus už pažastį ir iš vandens bėgti“, – sako klaipėdietis Romualdas.
Tačiau žuvis pakėlė galvą ir vyras pamatė, kaip iš vandens išniro į kardą panaši jos dalis. Paaiškėjo, kad tai tikrų tikriausia tropinė kardžuvė arba durklažuvė.
Vyras tikina, kad žuvis buvo kokių dviejų metrų ilgio, svėrė, spėja, apie 50 kilogramų. Jis ją griebė už uodegos ir puolė traukti į jūrą. Įbridęs iki pilvo, žuvį paleido, tačiau ji vėl nuplaukė link kranto. Vyras sako pasijutęs tarsi Ernesto Hemingvėjaus knygos „Senis ir jūra“ personažas. Jis vėl žuvį sugavo ir jau į vandenį įbrido iki pažastų. Tik tada paleista kardžuvė nuplaukė tolyn į jūrą.
„Kadangi vis tiek gyvūnas, ant kranto paliksi, tai likimas aiškus. O čia gal dar pavyks jai išsikapstyti. Nebijojau, o ko? Taigi nusilpusi ta žuvis, į smėlį pelekai buvo pasibraižę. Šiaip nelabai tokia stipri“, – pasakoja Romualdas.
Biologai aiškina, kad pavojaus vyrui ar jo šeimai nebuvo. Nors kardžuvės yra plėšrios, tačiau žmogų sužeisti gali tik labai įsiutinta. Juk ir savo grobį ji kartais žaloja kardą primenančia atauga.
„Iš principo galima susižeisti į tą vadinamą kardą, durklą. Kuris gerą trečdalį užima ar net daugiau žuvies ūgio. Ir neatsargiai elgiantis, aišku, kai ji blaškosi, didelė žuvis, galima susižeisti“, – teigia Lietuvos jūrų muziejaus biologas Saulius Karalius.
Sau natūralioje aplinkoje tokios žuvys gali užaugti net iki puspenkto metro ir sverti per pusę tonos. Kodėl įprastai šiltuose ir šviesiuose vandenyse ar vandenynuose gyvenanti kardžuvė atklydo į Baltijos jūrą, biologams paslaptis. Sako, gal sugedo vidinis jos kompasas. Į ne savo aplinką patekusi žuvis todėl ir elgėsi taip keistai, kaip pasakoja liudininkai, blaškėsi ir vis plaukė į krantą.
„Mat dėl šalto vandens, be abejo, sumažėja jų aktyvumas, sugebėjimas pagauti grobį. To grobio žymiai mažiau, palyginus su Atlanto vandenynu, Baltijos jūroj. Ir šitos visos sąveikos lemia. Druskingumas labai mažas ir žuviai labai sunku plaukti. Apie 5 kartus mažesnis druskingumas Baltijos jūroj, palyginus su Atlanto vandenynu“, – kalbėjo S. Karalius.
O štai Klaipėdos universiteto mokslininkai pasakoja, kad Baltijoje kardžuvės nėra labai retas svečias.
„Kai sugretinam visą pietryčių Baltijos jūrą nuo Vokietijos, Danijos iki pat Estijos, tai ne taip ir retai. Kas penkeri metai tikrai vienoje iš šių minėtų vietų aptinkama ar pastebima kardžuvė arba durklažuvė“, – sako Klaipėdos universiteto mokslininkas Egidijus Bacevičius.
Visus tokius atvejus mokslininkai fiksuoja. Štai Kopgalyje dar 1931-aisiais metais sugauta kardžuvė. Jos iškamša saugoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune.
„Įdomiausia tai, kad 2002 metų rugpjūčio 20 dieną, lygiai toje pačioje vietoje, lygiai taip pat žvejų buvo sugauta durklažuvė. Mes jos nuotrauką matom štai“, – pasakoja E. Bacevičius.
Dar po dešimties metų negyvą kardžuvę aptiko pliažo lankytojai Melnragėje. Ir štai, po 8-nerių metų nuo šio įvykio, gyvą kardžuvę rado klaipėdiečiai. Nors mokslininkai bei biologai mano, kad ši žuvis Baltijos jūroje ir gali kurį laiką išgyventi ar net rasti kelią į Atlanto vandenyną, tačiau dažniausiai tokios žuvys Baltijoje žūsta.