Pokalbis su L. Kasčiūnu – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Šiandien Seime virė diskusijos dėl rezoliucijos dėl hibridinės agresijos atrėmimo. Ką realiai tai mums duos?
Mes siūlome Vyriausybei labai konkrečias priemones, ką reikėtų daryti. Matau keturias esmines kryptis, kurios yra įtvirtintos rezoliucijoje. Pirma – fizinio barjero įrengimas, kaip tam tikra atgrasymo priemonė, tai mes kalbame apie mums gerai žinomą tvorą su „koncertina“ (pjaunančia viela – red. past.) ant jos viršaus.
Tada sustiprintas patruliavimas, papildomos pajėgos prie sienos.
Tada aiškus signalas toms šalims, iš kurių atvyksta nelegalūs migrantai, kad Lietuvoje nėra rožėm klotas kelias į vakarų Europą ir mes neleisim sukurti dar vieno tranzitinio nelegalios migracijos kelio.
Ketvirta kryptis – readmisijos susitarimai ir žmonių grąžinimas. Dvi kryptis yra savanoriškas grįžimas, jau daugėja žmonių, kurie nori grįžti savanoriškai, yra programos, kurios nuperka bilietus ir duoda šiek tiek pinigų įsikūrimui, ir po to, jei tai nesuveikia – per readmisijos susitarimus su kilmės šalimis, tų žmonių grąžinimas atgal.
Tai yra išskirtinis, fenomenalus atvejis ir turėtų būti kitaip ir vertinamas.
Mes jau daugiau nei mėnesį girdime, kad esą situacija kontroliuojama. Girdėjome iš ministrės, kad specialistai esą sako, kad sienos įrengimas yra neveiksmingas, išmesime pinigus, jie sieną perlips, o dabar jau statome sieną. Taip pat ir pasieniečių patruliavimas – užtenka pajėgų, o dabar jau žiūrime, kad ne, reikia kažko papildomo. Ar tai reiškia, kad mes patys nežinome ką mes darome ir nelabai gaudomės toje situacijoje?
Aš turbūt buvau pats pirmas Lietuvoje, kuris dar prieš gerą mėnesį pradėjau sakyti, kad reikia fizinio barjero. Ir iš tiesų buvo abejonių, ačiū Dievui, kad tų abejonių nebėra. Einame ta linkme, nes reikia suprasti labai paprastai – fizinis barjeras nėra prieš laisvąjį pasaulį nukreiptas, tai yra barjeras, kuris saugo laisvąjį pasaulį nuo autoritarinio režimo, kuris nori sugriauti mūsų laisves ir teises.
Be abejo, tai yra fenomenali ir beprecendentė situacija. Prisitaikyti prie viso šito yra nelengva, dėl to reikėjo trupučio laiko, kol mes prisitaikome ir imamės adekvačių priemonių. Dabar net neabejoju – mes esame gerame kelyje.
Mes taip pat girdime, kad esą galbūt būtų kreipiamasi į NATO, konkrečiai į Jungtines Valstijas ir kitas Europos Sąjungos šalis. Kokios realios pagalbos mes galime tikėtis?
Kadangi tai yra ta pilkoji zona, hibridika, tai natūralu, kad tai jau yra susiję ir su saugumo dalykais. Ketvirtas straipsnis leidžia mums konsultuotis. Kokios pagalbos būtų galima tikėtis? Pavyzdžiui, kai kurios NATO ar Europos Sąjungos valstybės turi readmisijos susitarimus su Iraku.
Pati Europos Sąjunga neturi, bet kai kurios šalys kaip Ispanija turi. Ir jie, pasiremdami šituo susitarimu, leistų mums greičiau grąžinti tuos žmones atgal į kilmės šalį, šiuo atveju į Iraką. Tokia parama galėtų būti išreikšta po tų konsultacijų, o jau nekalbu apie technologinę, ekspertinę ir visą kitą paramą.
Visą pokalbį žiūrėkitė vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
