Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo VU TSPMI docentas, karybos tyrinėtojas Deividas Šlekys ir Tarptautinio gynybos ir saugumo centro ekspertas Tomas Jarmalavičius.
Pone Šleky, ar galima sakyti, kad Rusijos kariuomenė po šio karo nusilps?
D. Šlekys: Pati kariuomenė išvargusi ir akivaizdžiai matosi, kad siekiant sukurti tempą mūšiuose, kariniai vadai jau eina į priekį, jie žūva. Tai reiškia, kad Rusija praranda kompetetingus vadus, kuriuos pakeisti nebus taip lengva, kurie galėtų planuoti ir strateguoti.
Antra, prarasta daug technikos. Taip, jie turi atsargų, bet pakeisti prarastą techniką užtruks laiko. Čia įsijungia Vakarų sankcijų momentas. Sukurti naujos kartos ginkluotę ar padauginti turimos gamyklose Rusijai bus vis sunkiau ir sunkiau, nes nebeleidžiame parduoti aukštųjų technologijų. Iš principo, turbūt Rusiją labiausiai „nužudė“ paskelbtos „Samsung“ sankcijos neparduoti mikroprocesorių, kurie yra raktiškai svarbūs bet kokiai šiuolaikinei technologinei sistemai.
Turimi resursai neleidžia įsivaizduoti pilno masto puolimo NATO kryptimi tiesiog iš logistinių perspektyvų. Jai reikės laiko atsistatyti, jeigu mes leisime tai daryti, sakykime, po karo mažindami sankcijas.
Ar galima sakyti, kad dabartinis karas Ukrainoje parodė, kokia iš tikrųjų yra Rusijos išsigirta technika ir ginkluotė?
T. Jarmalavičius: Aš manau, kad vienintelis dalykas, kuris galbūt šiek tiek atitinka realybę, yra jų raketinės sistemos. Kitų pažangiųjų sistemų mes matome vienetus. Tai akivaizdžiai rodo, kad jų gynybos pramonėje yra labai rimtų problemų tiekimo grandinėje ir pristatant tuos pajėgumus kariuomenei. Todėl jų tikrai nėra tokios masės, kokią būtų galima tikėtis pamatyti iš rimtos supervalstybės. Tai labiau regioninės galios kariuomenės įvaizdis, kurioje miksas tarp pažangesnių sistemų ir atsilikusių.
Kitas niuansas yra tai, kad mes nematome tos išgirtosios jų integracijos tarp žvalgybinių pajėgumų ir jų ugnies sistemų. Siurprizas yra ir jų komunikacijos nesaugumas – naudojama daug nešifruotų komunikacijos priemonių, kurias klausosi net radijo mėgėjai. Iš tikro, kai kuriais aspektais tai labai mėgėjiška kariuomenė. Tad turime pasinaudoti proga ir neutralizuoti Rusijos karinę galybę dešimtmečiu į priekį.
Suprantu, kad Putinas vis dar bando parodyti, kad yra „rimtas bachūras“, bet kas jam lieka, jei jis negali „praryti ir suvirškinti“ Ukrainos? Atsitraukti?
D. Šlekys: Ši diskusija trunka jau ne vieną dieną. Visi deda daugiausiai vilčių, kad kažkas iš jo aplinkos padarys tam tikrus sprendimus, ar visgi galiausiai Rusijos žmonės tokiu kiekiu išeis, kad vietiniai represiniai mechanizmai nepajėgs visų sulaikyti, nuteisti ar uždaryti į kalėjimą.
Bet kuriuo atveju, čia yra didžiausia spėlionė – kaip priversti žmogų, kuris niekados gyvenime nepripažino pralaimėjimo, daugiau nei 20 metų sėdi valdžioje, save izoliavęs nuo visko, kas dedasi tiek fiziškai, tiek emociškai, kaip jį itikinti pripažinti pralaimėjimą pačioje didžiausioje savo avantiūroje arba momente, kur jis manė, kad tai bus didžiausias jo žygdarbis, kuris įrašys jį į Rusijos ir pasaulio istoriją.
Sunku pasakyti, bet labiausiai dedu viltis į Rusijos visuomenę, žmonių išėjimą į gatves, bet masiškai, kai jiems pritrūks maisto, pinigų. Alkanas žmogus yra piktas žmogus. Tikėkimės, aišku, kad jie nežiūrės į Vakarus kaip į kaltininkus, o žiūrės į Kremlių.
Visą laidą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
