„Jei reikėtų finansinės pagalbos, kreiptumėmės į „Išsipildymo akciją“. Bet mums nereikia pinigų, mums reikia teisybės ir tiesos. Todėl mes nesikreipėme į „Išsipildymo akciją“, o kreipėmės į laidą „Prieš srovę“, – laidoje kalbėjo 16-mečio Martyno mama Gintarė Kniežienė.
Kol laidos filmavimo grupė dar tik važiavo į Kretingos rajoną, kol ieškojo Žutautų kaimo, kol tikslinosi kiekvieną šios istorijos smulkiausią detalę, iš pradžių atrodė, kad pajudinti medicinos sistemą, jeigu ji nenori judėti, beveik neįmanoma. Viskas, ką apie savo klajones po gydymo įstaigas pasakojo du vaikus, nuosavą jaukų namą ir šiuo metu vienintelę svajonę išgelbėti savo sūnaus ranką turinti šeima, atrodė lyg juodas sapnas be išeities.
„Būna taip, kad kaulas atsiskiria nuo kito kaulo, ranka prailgėja apie dešimt centimetrų ir toje vietoje nebelieka kaulo, tiesiog lieka tokia kaip želė. Pirmas išnirimas buvo tikrai skausmingas, o antras, trečias ir kiti jau nebe tokie skausmingi. Tiesiog pajausdavau tokį vienkartinį skausmą kaip kažkas plyšta, o po to nieko. Tik, kai ranką bandai judinti, tada skauda. Po pirmo išnirimo buvau nualpęs, bet tai buvo ligoninėje, bet skausmas suėmė toks stiprus, kad einant į rentgeną aš nualpau“, – savo išgyvenimus papasakojo Martynas.
„Kai važiavome pas tą kitą gydytoją, Martynas sakė, kad va, gal kitą savaitę mane išoperuos. Tikrai verčiuosi per galvą, visiems skambinu ir tikiuosi, kad kažkas atkreips dėmesį į mūsų bėdą. Juk negali taip būti“, – vos tramdydama ašaras pasakojo Martyno mama Gintarė.
O štai kokie tik stebuklai nenutinka, kai ligoninėje pasirodo TV3 televizijos laidos „Prieš srovę“ filmavimo grupė. Išspręsti problemą, kurią šeima bandė nugalėti mėnesių mėnesius, pavyko vos per kelias minutes.
„Su profesoriumi, vaikų traumatologijos klinikos vadovu kalbėjausi ir sutarėme, kad jis duotų žalią šviesą ir neužtemptų reikalo. Nedažnai prašome“, – teigė traumatologijos padalinio vadovas Vidmantas Žegunis.
Bet kas gi čia nutiko, su kokiais medicinos sistemos stabdžiais susidūrė dėl sūnaus sveikatos kovojantys tėvai ir kodėl teko kviestis laidos „Prieš srovę“ pagalbą?
„Absoliučiai niekas nešneka su manimi, niekas neatsiliepia. Prisiskambinus vienam pavaduotojui dėl planinės operacijos, kuri neįvyko, man pasakė kitą telefono numerį, kuriuo niekas neatsiliepė. Skambinau aštuntą, devintą, dešimtą, vienuoliktą, dvyliktą – visom valandom, kuriomis tik įmanoma darbo dienomis. Galvojau, gal pagausiu. Nei vieno nepagavau. Departamento vedėjas, kuriam prieš tai esu skambinusi, neatsiliepė“, – pasakojo Gintarė.
Nei Gintarė, nei jos vyras Arūnas tokios keistos ligos, kuri kartais nutinka vaikams, nebuvo girdėję. Jų vyresnėlis sūnus, tuomet dar keturiolikmetis, nuėjęs į mokyklą netyčia susitrenkė ranką ir taip nesėkmingai, kad išniro peties sąnarys, skausmas plykstelėjo toks, kad vaikinas beveik apalpo. Po pirmos procedūros ligoninėje, kai petys buvo atstatytas, kai atrodė, kad visi siaubai įveikti, toji bėda ėmė kartotis. Nuo menkiausio kryptelėjimo peties sąnarys vėl ir vėl iššokdavo iš savo vietos ir kaskart su tokiu skausmu, kad Martynui užtemdavo akys.
„Jis kuprinėje nuo šiol visada nešiojasi vaistų nuo skausmo, ko niekada nebuvo. Tai yra be galo skausminga. Netgi mums yra buvę, kad po pirmo karto ligoninėje jis apalpo. Toks skausmas yra. O trečią kartą jis išvažiavo pas mergaitę į Klaipėdą, į gimtadienį, ir skambutis – mama, man nedarant nieko išniro petys. Mergaitės mama nuvežė jį į vaikų ligoninę, pirmą kartą susipažinome su Klaipėdos medikais vaikų ligoninėje ir tik tada sužinojau, kad jeigu vaikui pirmą kartą išniro petys, tai yra nuosprendis, kad jį reikia tvarkyti, nes nirs nuo bet ko ir bet kaip toliau. Martynui petys buvo išniręs 7 kartus, bet dar buvę, kad jis lyg ir panirdavo, bet atsistatydavo – petys pats sugrįždavo ir nereikėdavo narkozės. Čia per tuos pusantrų metų. Jis negali nieko daryti. Jis iki to laiko sportavo, jis judrus be galo yra, bet dabar jie nieko negali – nei dviračiu važiuoti, nei kamuoliu žaisti. Kada mums buvo nustatyta operacijos data, jis net kalendoriuje ją pasižymėjo – vasario 6-ą. Mes laukėme tos dienos“, – tikino Gintarė.
Vasario 6-ąją Gintarė su sūnumi Martynu turėjo pasirodyti jau ne vaikų, o Klaipėdos suaugusiųjų ligoninėje. Mat tokias peties sąnario sutvarkymo operacijas ir suaugusiems, ir vaikams visame Klaipėdos regione daro vienas vienintelis šioje suaugusiųjų ligoninėje dirbantis chirurgas.
Jau nuo vasaros po to trečiojo išnirimo Gintarė su sūnumi pradėjusi eiti gydymo įstaigų koridoriais, išlaukusi visas eiles pagaliau pateko pas tą vienintelį jos vaiką išgelbėti galinti chirurgą. Bet tada dar reikėjo sulaukti eilės, kad vaikui būtų padaryta peties magnetinio rezonanso nuotrauka, tada vėl eilė konsultacijai, tada vėl papildomiems tyrimams ir taip prašvilpė ne tik rugsėjis, lapkritis, bet ir gruodis, sausis ir Martynui dar keturis kartus išniro petys, o jį atstatantys vaikų medikai šaukė jau vienu balsu – jūs nebeturite laiko, vaikas neteks rankos. Nuotrauka rodė tą patį – peties sąnario beveik neliko. Tad šeima laukė paskirtos peties sąnario operacijos datos kaip stebuklo.
„Jis močiutei skambindavo – močiute, žinai, man liko dvi savaitės, po dviejų savaičių turėsiu ranką. Jis džiaugėsi. <...> Operacija turėjo būti ketvirtadienį, o pirmadienį sulaukiau skambučio – čia gydytojas Fiodorovas, jūs turėjote vasario 6-ą operuotis, bet aš išvykstu, jūsų operaciją nukeliame kovo 17-ai dienai. Kai jis paskambino, aš nesupratau ir neprieštaravau. Kai pabaigiau šnekėti, pagalvojau – kovo 17, dar pusantro mėnesio“, – lemtingą skambutį prisiminė Gintarė.
Ką darytumėte jūs 16-mečio mamos vietoje? Gintarė rodė savo telefoną – čia vien skambučiai ligoninės vadovams ir tam daktarui, kuris ėmėsi operacijos, o paskui atšaukė. Iš pradžių ligoninės medikai dar kėlė telefono ragelius, dar kalbėjo, svarstė, kas galėtų greičiau padaryti Gintarės vaikui gyvybiškai būtiną operaciją. Bet, kaip pasakoja Gintarė, staiga viskas nutilo. Įvyko nesusikalbėjimas – taip laidos „Prieš srovę“ komandai sakė medikai, kai šie atkeliavo ieškoti išeities. Esą nemalonu, bet taip kartais nutinka, kai operacija labai reta ir ne kiekvienas kitas chirurgas galėjo ir norėjo jos imtis. O Gintarė nesupranta – kodėl jai, mamai, niekas nedavė aiškaus atsakymo, kodėl jie išbraukė jos vaiką iš visų, net ir vėlesnės operacijos sąrašų?
„Aš paskambinau į Sveikatos apsaugos ministeriją. Aš nebeturiu, kur kreiptis. Man gydytojas pasakė, kad aš jus išbraukiu iš kovo 17-osios. Kai paskyrė kitą tą gydytoją, tai jis iš savęs išbraukė mus, nes davė kitą gydytoją, nors tas kitas gydytojas nedaro tokios operacijos. Bet jis jau išbraukė. Dabar mes esame niekur. Niekur nelaukiame, niekur nestovime ir niekas nesiruošia mūsų operuoti. Nejuokauju. Tada beldžiuosi į Sveikatos apsaugos ministeriją, galvojau, kad gal kas nors ten padės surasti man teisybę, kodėl. <...> Ministerija nieko nepadarė, tik pasakė, kad tai nėra mano kaltė, kad jie turėtų padaryti, bet tuo viskas ir pasibaigė“, – pasakojo Gintarė.
Ko nepadaro ministrai, tą padaro žurnalistai – taip nusprendė Gintarė ir tada paskambino į laidos „Prieš srovę“ redakciją, kuri atvyko į Klaipėdos ligoninę. Nesusikalbėjome, kas kam turi paskambinti ir ką pasakyti – laidos komandai aiškino traumatologijos padalinio vadovas ir sakė, kad jis jau rado išeitį. Esą jis jau žino, kas ir kada operuos Gintarės sūnų.
„Esu sutaręs su Kauno klinikų vaikų ortopedijos-traumatologijos katedros ar klinikos, kaip ten pavadinti, vadovu, kad jie priims tą berniuką. Jie priims jį taip greitai, kaip galės. Aš palikau tą datą suderinti su profesoriumi ir, jeigu ji man skambins, aš su ja kalbėsiuosi ir jai pasakysiu, jeigu data netenkins, kad vėl man paskambintų. Vienu žodžiu, datos yra suderinamos, čia nėra paslaptis, nes laiko galima atrasti. Tai gali būti ir kitą savaitę“, – aiškino Vidmantas Žegunis.
Viena koja čia ligonėje, o kita koja, su tokia gera žinia, jau pas vaiko tėvus namuose. Ir štai mėnesių mėnesius trukęs laukimas virto dviem trumpais telefoniniais mamos pokalbiais – iš pradžių su Klaipėdos ligoninės traumatologų vadovu, o po to su profesoriumi iš Kauno. Per kelias minutes ir nauja operacijos data nuskambėjo kaip tikras stebuklas. Akivaizdu, kad tėvai dar negalėjo net patikėti, jog taip greitai viskas išsisprendė.
O laidos „Prieš srovę“ komanda dėkoja medikams, kuriems nei milžiniški darbo krūviai, nei ambicijos, nei siaučiantys virusai, nei kiti trikdžiai neatėmė noro padėti vaikui, kad jis nekentėtų skausmo, kad abi rankas turėtų sveikas. O mama dar norėtų viešai padėkoti, kad pavyko taip greitai išspręsti jos sūnui gyvybiškai svarbų klausimą.
Visą pokalbį su Gintare, jos vyru, sūnumi ir Klaipėdos ligoninės gydytoju, žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Prieš srovę“ žiūrėkite kiekvieną antradienį 19:30 per TV3 televiziją.
VISĄ LAIDĄ PAMATYKITE ČIA:
