„Mylimi mano vaikai, miela mama ir tėti, aš išeinu į karą mūsų žemės ginti. Neverkite dėl manęs, jei žūsiu mūšio lauke, aš atiduosiu viską už mūsų mylimą motiną Ukrainą“.
Kai 23-ejų karys Jurijus vasario pradžioje važiuodamas į tarnybą įrašė dainą „Ukrainos broliai“, jis nė neįtarė, kad po poros savaičių Rusijai užpuolus jo Tėvynę, ši daina ukrainiečių širdyse suskambės visai kitaip ir taps savotišku tautos vienybės simboliu.
Prasidėjus karui, Jurijaus atlikta daina akimirksniu užkariavo ne tik ukrainiečių, bet ir juos palaikančių žmonių įvairiose šalyse širdis, o jis tapo tikra sensacija.
Jurijus savo dainomis užkariavo ir televizijos ekranus, ir socialinius tinklus.
„Sulaukiu daugybės komentarų ir vaizdo įrašų iš skirtingų šalių. Bet visiems atsakyti negaliu, nes… Na, kaip… galiu, bet nėra laiko, ypač dabar. Bet labai malonu, kad žmonės užsienyje taip pat klauso, remia ir Ukrainą, ir mus“, – kalba Ukrainos karys Yuriy Gorodetsky.
Odesą ginantis Jurijus sako, kad daina jį lydi visą gyvenimą.
„Aš nuo vaikystės mėgau dalyvauti visokiuose koncertuose. Tada tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą, į akordeono ir pianino klasę. Ten ir dainuodavau. Ir taip visą gyvenimą. Visą gyvenimą su muzika“, – pasakoja Jurijus.
Anot Jurijaus, su daina ir kovoti lengviau.
„Be dainos niekaip. Kaip pasakyti… Į karą eini su daina. Ji pakelia dvasią. Kai liūdna sieloje, pradedi dainuoti ir pasidaro daug geriau“, – tikina Jurijus.
Juokaudami klausiame, ar šimtų žinučių ir tūkstančių komentarų kasdien sulaukiantis Jurijus nesijaučia tapęs svajonių jaunikiu: „Taip, žinoma.“
Tačiau iškart atskleidžia, kad yra vedęs. Šalia – jo mylimoji, su kuria pastaruosius ketverius metus tarnauja 28-ojoje brigadoje ir gina Ukrainą. Tapti kariškiu jis nusprendė būdamas 18-os ir paaiškina, kodėl pasirinko šį kelią.
„Mūsų šalyje yra ir buvo priešų. Dėl to. Kiekvienas žmogus turi suprasti: jei ne aš, tai niekas, – sako Jurijus. – Brangūs draugai, tai, ką ten apie mane „Facebooke“ rašo, kad aš žuvau dainuodamas dainas, tai netiesa. Netikėkite.“
Prieš pora savaičių Jurijaus gerbėjus išgąsdino tyla jo socialiniuose tinkluose. Tačiau netrukus jis paneigė gandus, kad žuvo, ir pažadėjo visiems ir toliau dainuoti pergalės dainas: „Kol mes nenugalėsime maskolių ir neišvarysime jų iš savo Ukrainos, savo žemės, mano širdis nesustos. Dainuosime ir kariausime.“
Visgi dvejų ir šešerių metų sūnus auginantis Jurijus atskleidžia, kas jam dabar sunkiausia.
„Kaip ir kiekvienam vyrui, kiekvienam tėvui, nesinori, kad jo vaikai tai matytų. Norisi tai užbaigti, kad mano vaikai gyventų taikoje. Aš pasiruošęs už tai gyvenimą atiduoti. Kad po to mano vaikai gyventų po taikiu dangumi, kad eitų į mokyklą, mokytųsi, dirbtų“, – tikina Jurijus.
Paskutinį kartą savo berniukus Jurijus matė per Naujuosius. Dabar sūnus saugo jo tėvai. Jurijus sako, kad dėl savo vaikų ir Ukrainos ateities kovos iki galo.
„Mes pasiruošę savo gyvenimą atiduoti, kad virš mūsų Ukrainos būtų taikus dangus. Pats brangiausias dalykas žmogui – gyvenimas. Gyvenimas jo vaikų, jo šeimos. Gyventi nelaisvėje – išvis geriau negyventi“, – sako Jurijus.
Dėl to – jokių baimių.
„Mes nieko nebijome. Mums nėra ko bijoti. Mes namuose. Jie pas mus atėjo, o mes kovosime iki pergalės“, – tvirtina Jurijus.
Netrukus Jurijus į šoną padeda ginklą ir pasiima į rankas gitarą.
Ir iki kito pokalbio atsisveikina su daina. Tik dar labiau sustiprindamas žinojimą, kad kovoje už laisvę daina taip pat – labai svarbus ginklas. Laisvę juk galima ir išdainuoti.
