O štai etninės kultūros žinovai atsigręžia į praeitį, ir atskleidžia kas vaikus lankydavo senovėje, ir kokių mažieji sulaukdavo dovanų. Iš kalėdinio pašto dėžutės pirmuosius vaikų laiškus traukia vyriausiasis Lietuvos Kalėdų senelis Kalėda.
Ir neatsidžiaugia žilabarzdis ne tik vaikų rašytais, bet ir pieštais laiškais. Ir ne tik gražių švenčių jam linki mažieji, beveik visi prašo dovanų. Šiemet, kaip ir prieš kelerius metus, daugiausia vaikai nori telefonų, kompiuterių, žaidimų.
„Kartais net pats nelabai žinau kas ten... Tenka net pasieškoti. Jie labai gudrūs, reikia jiems tokių programinių, kažkas kažką daro, skrenda dronai, visokie, visokie, visokie“, – sako Vyriausiasis Kalėdų senelis Kalėda.
O kai kam užtenka tiesiog gauti Kalėdų senelio atsakymą.
„Kitiems, jiems nieko nereikia, tik… parašyk man laiškelį. Tai va, Jonukui rašau laiškelį ir jis labai labai apsidžiaugs“, – tikina Kalėdų senelis.
Kalėdų senelis neslepia – kartais laiškuose vaikai klausia, ar jis tikrai yra tikras, o ne apsišaukėlis senelis. Mat tokių irgi būna. Tad Kalėda išduoda, kaip atskirti tikrą senelį nuo apsišaukėlio.
Geriausias receptas patikrinti, ar Kalėdų senelis iš tikrųjų yra tikras – paliesti jo barzdą. Tikra. O palietus barzdą, kaip sako tas pats Kalėdų senelis, pildosi norai.
„Neauga barzda, nežinau kodėl, bet neauga. Tada jau jie kitaip truputį pasidabina. O jau tikri seneliai, kurie jau iš prigimties tikri, tai aš jau net ir gimiau su barzda“, – pasakoja Kalėdų senelis.
Dar, kaip sako Kalėda, jam labai dažnai talkininkauja nykštukai, pavyzdžiui, pašte. Prieš Kalėdas išrūšiuojantys tūkstančius vaikų laiškų. Dalis jų, kaip sako Kalėdų senelio pagalbininkai, net ir be adreso, tačiau visi jie pasiekia Kalėdą.
„Iš tikrųjų pasitaiko kartais, kad vaikai pamiršta parašyti adresą, bet tada pašto darbuotojai dirba Kalėdų senelio pagalbininkais. Ir stengiasi, kad kiekvienas laiškas nukeliautų pas Kalėdų senelį. Lietuvos Kalėdų seneliui reikėtų siųsti laiškus į Šventaragio slėnį, Grįžulo ratų paštą“, – kalba Lietuvos pašto atstovė Monika Pulokė.
O štai etninės kultūros tyrinėtojai sako, Lietuvos vaikus Kalėdų senelis pradėjo lankyti devynioliktojo amžiaus pabaigoje.
„Tai vaikams palikdavo ar tai obuolį, ar tai riešutų. Na toks žaidimas tarsi buvo vaikams. O jau devynioliktojo pabaigoje yra aprašų, kad daugiau čia Aukštaitijoje, įvairiais pavadinimais: ir Kalėda, ir Senis, tarsi toks personažas jau suaugęs. Kartais apsirengdavo kažkokiais drabužiais ir moteris. Vaikščiodavo po kaimą, sveikindavo žmones su Kalėdomis, sugiedodavo kartais ir kalėdinę giesmę“, – sako etnologas Jonas Mardosa.
Ir ne tik giesmes giedodavo. Dar apiberdavo vaikus grūdais, žirniais – tai būdavo it linkėjimas derlingų ateinančių metų. Mokslininkai įmynė mįslę ir kada iš viso atsirado Kalėdų senelis.
„Toks senelis yra žinomas nuo viduramžių kažkada. Nors šiaip jau jo ištakos yra siejamos su tuo va, gruodžio 6, kada bus švenčiamas tas šventasis Mikalojus, kuris ketvirtame amžiuje vaikams neturtingiems dovanas“, – pasakoja J. Mardosa.
Kalėdų Seneliu Šventas Mikalojus pramintas po legenda virtusios istorijos. Kadangi jis buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos, paveldėjo labai nemenką palikimą. Ir jį dalijo – nepasiturintiems. Tiesa, sovietmečiu Kalėdų senelį buvo nutarta atskirti nuo religijos, dėl to jis buvo perkrikštytas į Senį Šaltį. Ir vaikus šis personažas lankė jau ne per Kalėdas, mat šventė buvo uždrausta, o Naujaisiais. Ir lydėdavo jį – snieguolė.
