Vaizdai, kai iš lizdo akį merkia gandrai – praeivių akį džiugins jau tik kitąmet. Kaimelyje esančiame vos už dvidešimties kilometrų nuo Vilniaus, gandralizdžiai jau tušti. Vietos gyventojai sako paukščius matę maždaug prieš savaitę.
Ornitologai patvirtina, didesnė dalis sparnuočių mūsų šalį paliko pirmosiomis rugpjūčio dienomis. Vasara palyginti tinkama, jaunikliai užauginti anksčiau, tad galima skristi. Todėl gandrų išlydėtuvėms – Šventojo Baltramiejaus dienai, minimai kaip tik iš rugpjūčio dvidešimt trečiosios į dvidešimt ketvirtąją, tenka kelti savadarbius lizdus ir kurdinti juose, pavyzdžiui, plastikinius gandrus. Bent jau taip padarė Dėdoniškėse gyvenanti Valentina.
„Biški norėjom šalia namo papuošti, kad gražiai būtų“, – sako Dėdoniškių gyventoja Valentina.
Moteris sako svajojanti, kad gandras įsikurtų ir jų sodyboje, mat šis paukštis labai traukia akį, o ir tiki, kad jis neša laimę. Tačiau kol kas, šiame kaime tik keli gandralizdžiai. Dėdoniškiečiai juokauja: gandrai ne tik laimę kaimui atneša, bet ir padidina gimstamumą.
„Kaimas plečiasi, daug naujų namų. Norisi tikėti, kad pildosi, tai geras ženklas“, – pasakoja Dėdoniškių gyventojas Tadeuš.
Etninės kultūros žinovė Gražina Kadžytė sako dabar žmones tokie samprotavimai prajuokina, o senovėje net paaiškinimas buvo, kodėl gandras, o ne kitas paukštis atneša vaikus.
„Pavasarį yra jo atskridimas per apreiškimą Švenčiausiai mergelei Marijai, kad ji taps išganytojo motina, ir kad dievišką kūdikį pagimdys, ir taip susisieja, kad parskrenda gandras, ir parneša vaikus. Ir gandras čia kaip būna, tai nešioja per visą vasarą“, – teigia etnografė G. Kadžytė.
Etnografė sako, kad senovėje žmonės gandrą garbino ne tik dėl tikėjimo, kad jis esą vaikus ar laimę atneša. Išardyti gandralizdį reikšdavo padaryti nusikaltimą.
„Kada žmonės net pagąsdindavo. Jeigu išardysit gandro lizdą, tai sudegs ir ta sodyba. Net labai stipriai pasakydavo. Ir žmonės tikėjo. Gaisrų priežastys seniau tuo ir paaiškindavo. Jeigu kas nors panašaus būdavo atsitikę“, – kalbėjo G. Kadžytė.
O štai ornitologai pajuokauja, prieš dešimtmetį, šalyje turėjo gimstamumas šoktelėti, mat tyrimas parodė, kad šalyje gandrų daugėja. Tiesa, dabar, kai naikinamos elektros linijos jų tankumas gali būti mažesnis. Šiuolaikinės technologijos leidžia jau ne tik stebėti gandro kelionę iš Lietuvos į Pietų Afriką, bet ir tyrinėti gandro elgseną. Mokslininkai pastebi įdomias detales.
„Na tai, kad gandrai žiemoja atskirai. Patinas nuo patelės. Atrodo, kad paukščiai kurie peri viename lizde, turėtų žiemoti toje pačioje vietoje. Jie žiemoja atskirai, kartais net išskrenda skirtingai. Tai parodo, kad paukščiai labiau prisirišę prie lizdo“, – sako ornitologas Gediminas Petkus.
Speciali įranga leido susekti ir pernai Lietuvą palikusius, o šiemet atgal sugrįžusius gandrus. Tiesa, grįžo ne visi. Kai kurie sparnuočiai galėjo žūti, ar subyrėjo jiems įtaisyti įrenginiai.
„Jie kartu grįžta į tuos pačius lizdus, o jaunikliai blaškosi po Europą. Nebūtinai grįžta į Lietuvą, o kartais grįžta. Ta elgsena labai įdomi ir mokslininkai galvoja kodėl čia taip yra. Čia genetiškai kažkaip, kad patinas galėjo būti iš vakarų Europos, patelė iš Rytų ar atvirkščiai. Ir dėl to pasirenka net migracijos kelią“, – pasakoja G. Petkus.
Prieš dešimtmetį atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje peri apie dvidešimt tūkstančių gandrų. Vien Vilniaus rajone priskaičiuota apie penkis šimtus sparnuočių. Buvo užimti trys šimtai penkiasdešimt lizdų. Tad gandrų kraštu Lietuva, kaip sako ornitologas, praminta ne be reikalo.
