Į savo vasaros rezidenciją Pastraujo saloje, plytinčioje Nemune šalia Merkinės atvyksta karvių banda. Kiek pasispyriojusios raguotosios pasiduoda gardaus pašaro vilionėms.
Galvijai plaustu perkeliami į salą. O čia gentainius jau šaukia atgabentas veršiukas. Žalosios kaip mat pasklinda po salą.
Šie herefordo veislės galvijai mėsiniai, tad melžti keliskart per dieną nereikia. Bet jomis besirūpinantis ūkininkas sako, salas stebės ir kamerom, ir dronu, o bandą vis vien kasdien aplankys, retkarčiais kokiu gardėsiu palepins. Šie gyvuliai visiškai nereiklūs, auga misdami ekologiška salos augmenija.
„Čia kol kas ne verslas mano, o hobis. Saloj į savaitę kartą nuvežu pašarų, kiekvienam po pusę kibiro – kombikormo, grūdų, pamaišyto“, – sako ūkininkas Algimantas Dzimanavičius.
Vyras dar pamena, kaip vaikystėje salose visada ganėsi galvijai, o ten juos piemenys suvarydavo tiesiai per Nemune buvusias seklumas.
„Šitoj pačioj teritorijoj aš čia gimęs ir augęs. Ganydavom mes tokias panašias bandas, susidėdavo žmonės po vieną karvę, dvi ir kas turėdavo karvę tai vieną dieną ganydavo“, – pasakoja A. Dzimanavičius.
Vėliau tokias ganiavas uždraudė, salos užžėlė, dingo ir jose gyvenę sparnuočiai. Tad Dzūkijos nacionalinio parko specialistai prieš trejus metus sumanė Nemuno saloms ties Merkine grąžinti buvusį kraštovaizdį ir atkurti natūralias paukščių buveines, čia krūmapjovėm ir pjūklais darbavosi savanoriai ir parko darbuotojai. Atgaivino ir seną ganymo tradiciją. Karvutės kaip mat žolę nuėda,o štai gajūs invaziniai uosialapiai klevai sunkiai pasidavė.
„Iškirtus uosialapį klevą jis labai sparčiai atželia, ir pamatėm, kad nesugebės tos karvės tiek susitvarkyt, kadangi sala užima 8 ha ploto, plius užliejamos pievos dar 3 hektarus sudaro – daug karvių reikėtų“, – teigia Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius.
Tad joms į pagalbą doroti krūmynus bei medžių ūglius pasiryžusios lietuviškos avių veislės atstovės – škudės. Tad šiemet 9 karvės, 2 ožkos ir 39aveles jau ganosi didžiojoje saloje.
„Norime padaryti tokį smūginį įleidimą avių ir galvijų, kad jie nuėstų tas atžalas, kad rudenį nereikėtų mums vargti ir su trimeriais šienauti“, – kalbėjo Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius.
O karvių ir avių triūsą „prižiūrint“ salą, kaip mat įvertino sparnuočiai. Čia prieglobstį jau rado itin retos bei saugomos paukščių rūšys, mat jiems tinkamų buveinių šalyje labai trūksta.
„Labiausiai mus pradžiugino pirmoji raudonkojų tulikų pora, tai būtent tokie reti ganyklų tilvikiniai paukščiai , kurie mėgsta šlapžemes, ganyklas, kurių praktiškai Lietuvoje nebeliko. Jos tiesiog šiuo metu yra suariamos, o upių pakraščiai, kur Dzūkijoje natūraliai žmonės ganydavo karves – jie tiesiog apaugo krūmais“, – sako ornitologas Marius Karlonas.
Vos apžvelgęs salą ornitologas vardina ir kitus sparnuočius, kuriuos per kelias akimirkas jau spėjo išvysti.
„Dar sutinkamos keturios poros pempių, kurapkas matėm, kurios įrašytos į raudonąją knygą, taip pat ančių gal keliolika porų – rudagalvės kryklės, didžiosios antys krykuolės- tai tikrai pasidžiaugti ornitofauna yra jau dabar“, – pasakoja M. Karlonas.
Ateityje Dzūkijos nacionalinio parko direkcija viliasi dvejose salose įkurdinti apie šimtą avių ir keliolikos galvijų bandą.
