Vis dėlto kartą moteris, važiuodama dviračiu per Charkivą, pakliuvo į rusų okupantų surengtą įnirtingą apšaudymą.
Charkivietė Natalija kiekvieną dieną kilometrus po miestą mina dviračiu, prie kurio turi prisitvirtinusi svarbiausius daiktus – pirmosios pagalbos vaistinėlę ir humanitarinės pagalbos paketą.
„Man vis skauda kojas, praktiškai visą laiką. Neturiu jokio poilsio. Kasdien galiu nuvažiuoti ir 100 kilometrų“, – pasakoja savanorė Natalija Kharchenko.
Iki rusų smūgių vasario 24-ąją moters gyvenimas buvo visiškai kitoks. Ji buvo alpinistė, keliavo po daugelį šalių, rengė ekskursijas ir tiesiog važinėjo dviračiu. Bet rusams pradėjus plataus masto karą, visa tai baigėsi. Tada nuolat judėti įpratusi moteris nusprendė tapti savanore ir padėti tiems, kam pagalbos reikia. Vis tik po mėnesio ji pačiu baisiausiu būdu pajuto, ką reiškia likti puolamame mieste.
„Gulėjau po „Grad“ raketų lietumi. Sumų turguje, kai pradėjo skrieti raketos. Antroji, ar trečioji banga. Dabar turiu vaistinėlę, joje visad yra tvarsčių ir vaistų, nes žinau, kad bus atvejų, kai to prireiks žmonėms. Nors buvo ir keli šimtai atvejų, kai mano pagalbos jau nebereikėjo. Žmonės buvo žuvę“, – kalba Natalija.
Susikrovusi ir humanitarinės pagalbos paketus, savanorė gali pagelbėti vienam ar keliems žmonėms. O ir važiuoja ji ten, kur kiti nedrįsta: „Važiuoju ten, kur niekas nevažiuoja. Man tiesiog gaila tų žmonių.“
Ji renkasi miesto rajonus, kurie labiausiai nukentėjo nuo rusų artilerijos apšaudymų.
„Ji man padėjo, nes aš esu pabėgėlis, perkeltas iš Šiaurės Saltivkos, atvažiavau čia be nieko. Labai ačiū, Nataša. Jūs nuo šito atjaunėsite šešiais mėnesiais“, – sako karo pabėgėlis Jevgenij.
Dažniausiai Natalija padeda pensininkams ir neįgaliesiems, ji taip pat bendradarbiauja su Ukrainos Raudonuoju Kryžiumi. Jie moteriai paskiria konkrečias užduotis: „Reikia padėti žmonėms Kločkivskaja ir Kosmičeskaja gatvėse, adresą matote. Ir ten, ir ten yra neįgalieji. Pirmu adresu žmogus nevaikštantis, o antru adresu – aklas.“
Moteris sako, kad dėl pabrangusio kuro, kelionės dviračiu tampa dar efektyvesnės, ypač atokesniuose rajonuose, kur pagalba reikalinga tik vienam ar keliems žmonėms. O ir ne visur įmanoma privažiuoti automobiliu: „Anksčiau supjausčiau labai daug padangų, kol išmokau, kaip važiuoti per stiklus. Dabar jau žinau ir kad nereikia važiuoti šaligatviu, renkuosi pirmą eismo juostą gatvėje. Negalima važiuoti ir prie namų, nes per apšaudymus stiklai dideli, taip krenta žemyn, kad žmogų gali į dalis supjaustyti.“
Moteris dažnai save vadina ir psichologe – kasdien jai tenka išklausyti ir guosti nuo karo nukentėjusius žmones. Nors ne į kamerą ji prisipažįsta, kad kartais dėl patirto siaubo naktimis verkia ir ji pati: „Aš turiu sūnų, kuris dabar gina tėvynę. Galite įsivaizduoti mano būseną. Ateikite su manimi palaipioti uolomis ir pamatysite, kaip aš nugaliu baimę. Tiesiog eini ir išjauti tą baimę. Kitaip niekaip neišeis.“
Nors frontas nuo Charkivo ir šiek tiek atsitraukė, bet patirtas artilerijos apšaudymas, neslepia, paveikė ją visam gyvenimui. Bet, kaip pati sako, jeigu ji tą išgyveno, turi susitaikyti ir padėti žmonėms toliau.