Viena geriausių Lietuvos disko metikių Ieva Zarankaitė rankšluosčiu nusivalo žemes nuo neįprasto sektoriaus. Kibire paruoši diskai. Keli apšilimo pratimai Utenos rajono laukuose su jaunesniąja seserimi, taip pat disko metike Egle ir prasideda treniruotė. Kol daugiafunkcinis sporto kompleksas uždarytas, nes ten įrengtas mobilus patikros punktas, vienas po kito diskai lekia į tolį rajono laukuose.
Jungtinėse Valstijose bakalauro ir magistro studijas baigusi Ieva Zarankaitė pernai studentų universiadoje pasidabino bronzos medaliu, o karjeros piką pasiekusią Lietuvos vicečempionę pristabdė netikėtai užklupusi pasaulinė koronaviruso pandemija.
„Kovo pradžioje mes išvažiavome į stovyklą Portugalijoje ir rimtai ruošiamės ateinančiam sezonui, deja viskas labai greitai pasikeitė, todėl teko mums grįžti iš stovyklos ir karantinuotis čia kaime namelyje su krosnimi“, – sako Lietuvos vicečempionė Ieva Zarankaitė.
„Kai buvo priimta, kad reikia dviem savaitėm karantinuotis, tai buvo galimybė kažkokiam viešbutyje ar dar kažkur, tai mes pagalvojom yra mūsų senoji trobelė, senieji mūsų senelių namai, tai sugalvojom, kodėl gi ne. Sutvarkėm visus namus ir pagalvojom, kad reikia pasitikt, kaip viešbutyje ir sugalvojom naują pavadinimą – viešbutis saugi trobelė su pavadinimu „Vaizdu į kiemą su sodu“, – pasakoja disko metikė Eglė Zarankaitė.
„Tai tada jau gimė mums mintis, kad gal reiktų kažką galvoti dėl treniruočių, sektoriaus namuose, nes vietos turime labai daug“, – kalbėjo I. Zarankaitė.
Ir netrukus idėja virto kūnu. Šitaip sportininkių tėtis kartu su kaimynu ėmėsi darbo. Disko metikių trenerė mama Vita juokiasi, kad vyrai ne iš karto puolė pildyti jų užgaidas.
„Pirma mintis buvo tokia keistoka, nes nelabai suprato ko mes norime. Kas tas sektorius. Žino, kas jis, kaip meta, varžybas stebi, bet kad reikia padaryti būtent čia prie namų. Ar tikrai jo reikia? Buvo tokių minčių“, – teigia trenerė Vita Zarankienė.
Atlikus visus metimus ne mažesnis iššūkis 25-erių Ievai ir šešeriais metais jaunesnei sesei Eglei braidžiojant žolėje surasti savo darbo įrankius.
„Stovi senas klajumas, taip mes jį vadinam. Pamatavom, kad iki jo yra apie 65 metrus. Tai jeigu, sakom, pataikysim į klajumą, tai bus olimpinis normatyvas ar net virš jo. Tai mūsų tikslas dabar pataikyti į klajumą. Sieksim. Kol kas, deja, mes pataikom tiktais į obelaites. Turim nusiskynusių šakų ir pasimerkėm namuose, laukiam, kada pražys“, – sako V. Zarankienė.
„Pataikyti į klajumą tikrai būtų labai gerai, bet šią vasarą jokie rezultatai nesiskaičiuos. Todėl net jei įvykdyčiau normatyvą šią vasarą, tai jis nebūtų užskaitytas, nes rezultatai skaičiuojasi nuo gruodžio 1 dienos. Todėl aišku norisi pataikyti į tą klajumą, bet dar labiau norisi stabiliai mesti virš 60 metrų, nes tai garantuotų patekimą į olimpines žaidynes“, – pasakoja I. Zarankaitė.
Utenos rajone diską svaidančios seserys jau priprato ir prie aplinkinių reakcijų.
„Pravažiuojant matosi mūsų pieva, matosi, kaip darom treniruotes. Tai matosi kaip kaimynai sustoja, galbūt pažiūri, kas čia vyksta, bet jau kai ne pirma savaitė, tai kažkaip gal priprato“, – teigia E. Zarankaitė.
Ne vienerius metus už Atlanto praleidusi Ieva nesigaili, kad grįžo treniruotis į gimtąją Uteną ir tokiu ypatingu laikotarpiu įžvelgia tik privalumus.
„Jeigu aš būčiau dabar Amerikoje tai neturėčiau galimybės mėtyti diską, neturėčiau galimybės eiti į sporto salę, tai labai džiaugiuosi, kad esu čia ir turi palaikymo komandą. Aišku būna kartais tingulys užeina, bet vis tiek prisimeni, kad kitais metais bus olimpinės žaidynės, o čia mano didžiausia svajonė. Eini, ruošiasi, stiprėji, gerini techniką ir dirbi toliau“, – kalbėjo I. Zarankaitė.
Ieva niekada nepamirš šios pandemijos ir jeigu pateks į Tokijo olimpines žaidynes, turės nuostabią gyvenimo istoriją, kaip prie olimpinės svajonės prisidėjo unikalios treniruotės Lietuvos laukuose.
