37-ių vietų „Ozo kino salė“ sostinėje priklauso bendrovei „Lietuvos kinas“, kurios vienintelė savininkė yra Kultūros ministerija. Tačiau ateityje nei šios salės, nei joje plušančių darbuotojų turėtų nelikti. Mat Vyriausybė 2018-aisiais nusprendė likviduoti bendrovę.
„Lietuvos kinas“ ne tik administruoja kino sales. Bendrovei priklauso tūkstančiai kino filmų. Apie 4000-iai vertingiausių lietuviškų kūrinių buvo nuvežti į centrinį valstybės archyvą, tačiau dar 12-a, 13-a tūkstančių filmų kopijų, arba daugiau kaip 60-imt tūkstančių dėžučių su juostomis liko tūnoti šiame sename sandėlyje, nes pagrindiniame valstybės archyve tiesiog trūksta vietos.
„Tiesiog šaltas sandėlis, ir drėgmės sąlygos kinta per visą teritoriją. Labiau prie sienos yra vienaip, giliau kitaip. Tai yra nereguliuojama ir nenormuota. Juostoms tai nėra labai sveika“, – sako archyvaras Aleksas Gilaitis.
Sandėlyje liko ištisos 35 ir 16 mm juostų kolekcijos su praėjusio šimtmečio užsienio autorių filmais.
„Čia galima tikrai rasti filmų, priskiriamų pasaulinei klasikai ir filmų, be kurių kino istorija neįsivaizduojama – „Šarvuotis Potiomkinas“, Andrejaus Starkovskio „Nostalgija“, „Stalkeris“, – pasakoja kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.
Panašius juostų klodus sovietmečiu buvo sukaupusios ir kitos kaimyninės valstybės, tačiau kokybiškų kopijų trūksta, dalis užsilikusių filmų jau dabar „Lietuvos kino“ sandėliuose vadinami ypač retais. Esą kai kurios juostų kopijos gali būti laikomos vienintelėmis.
„Filmukai, kuriose galėdavai matyti tiesiog gyvenseną to meto, kaip žmonės rengiasi, kaip bendravo, kokie ten buvo papročiai. Įvairūs mokslo populiarinimo filmai, kelionių almanachai, visa tai atskleidžia, koks buvo laikotarpis“, – teigia N. Kažukauskaitė.
Jei šiems filmams nebus rasta vietos, liks 2 labiausiai tikėtini scenarijai. Juostos arba virs atliekomis, arba keliaus į kitų šalių archyvus.
Dėl to „Lietuvos kino“ atstovai siūlo valdžiai keisti planus. Šiuo metu kultūros ministerija planuoja steigti „Nacionalinę filmoteką“, pažintinę mokomąją erdvę, skirtą filmams. „Lietuvos kino“ atstovai norėtų, kad šalia naujos filmotekos veiktų dar vienas archyvas, kuriame tilptų visi filmai.
„Kam kurti dar vieną tokią edukacinę filmoteką be archyvo funkcijos. Archyvo funkcija: tu turi turėti filmus, tu turi juos rodyti, turi istoriniais tikslais, pažinimo tikslais ir mokslinių tyrimų tikslais“, – teigia „Lietuvos kino“ vadovas Arūnas Stoškus.
Arūno Sroškaus nuomone, „Nacionalinė filmoteka“ galėtų būti įkurta tose pačiose „Lietuvos kino“ patalpose. Tada esą reikėtų renovuoti patalas, o juostos liktų tame pačiame sandėlyje. Tiesa, kultūros ministerija kurti papildomo archyvo kol kas neplanuoja. Jei ši pozicija nepasikeis, patalpos su dešimtimis tūkstančių juostų atiteks turto bankui, kuris galės senais filmais tiesiog atsikratyti.
Teatro ir kino aktorius, režisierius Seimo kultūros komiteto narys „valstietis“ Robertas Šarknickas aiškina, kad sukaupti filmai turi būti išsaugoti.
„Gal nebūtina ieškoti naujų investicijų, gal yra galimybių, pastatų, kurie nėra pilnai išnaudojami 0:52 1:58 Ta archyvo studija galėtų uždirbti. Čia reikia paruošti gerą vadybinį planą ir kodėl gi ne. Sunaikinti galima greitai ir viskas, bet šitie dalykai yra svarbūs kino bendruomenei“, – sako Seimo narys Robertas Šarknickas.
„Lietuvos kinas“ šiuo metu valdo Naglio kino teatrą Palangoje, kino teatrą „Jūratė ir Kastytis“ Klaipėdoje, poilsinį namelį Molėtuose ir Vilniuje esančią „Ozo kino salę“.
