Kad didžiulis Kėdainių rajono ūkininko Vilmanto Girdzijausko daržovių ūkis suktųsi, reikia nemažai darbo rankų. Dirba beveik 200 darbuotojų, dar papildomai ūkininkas samdo iki pusės šimto sezoninių darbininkų derliui apdoroti. Bet paradoksalu – nors Covid 19 protrūkis jaukia nedarbo rinką, rasti bedarbių ūkininkui netapo lengviau.
„Gaunam žmones, kurie nukreipti iš Darbo biržos, mes sulaukiam žmonių gatavai pasiruošusių su lapeliais, kad darbdavys pasirašytų, jog aš darbui netinkamas. Jei aš sakau, kad tu man darbui tinkamas, tai jis suranda galimybę nueiti iki lauko ir jam tada susopa. Nervų šaknelės užsidega vienos, antros, trečios. Ir jam jas skauda tol, kol baigiasi darbai laukuose“, – sako daržovių augintojas Vilmantas Girdzijauskas.
Kad derlius nesupūtų ir būtų laiku apdorotas. ūkininkas rado kitą išeitį – kasdien vežiojo nuteistuosius iš Pravieniškių pataisos namų. Nors kelionė pirmyn ir atgal sudaro per 100 km, daržininkas buvo tikras, kad vyrai dirbs. Ne taip, kaip su pašalpų ir išmokų išlepintais vietiniais.
„Aš kaip vadinu, tai yra pastovūs Darbo biržos klientai, jie nei dirbo, nei dirba, nei dirbs. Jų poreikiai gana minimalūs. Ir jie nenusiteikę kad ir tuos paprasčiausius, nekvalifikuočiausius darbus dirbti. Gauna pašalpas, gauna europinį maistą, gauna visokiausias nuolaidas, tai kam gi jam eiti į darbą“, – pasakoja V. Girdzijauskas.
Dėl koronaviruso vyriausybė nuo birželio bedarbiams pusmetį moka dar ir 200 eurų darbo paieškos išmokas. Už jas atidirbti nereikia.
Spalį registruotas nedarbas Lietuvoje ir toliau augo. Užimtumo tarnyba skelbia, kad darbo šiuo metu ieško jau 257 tūkstančiai žmonių. O šalies bendras nedarbo lygis yra beveik 15 proc.
„Paskutinius 2 mėn. daugiausiai ateinančių asmenų yra jauni, tai jeigu šiuo metu jie mokosi, jie yra nekvalifikuoti, kurie ir ieško nekvalifikuotų darbų. Tai daugėja tokių, kurie ieško nekvalifikuotų darbų“, – teigia Užimtumo tarnybos stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Jurgita Zemblytė.
Deja, nepaisant augančio nedarbo, tarnyba pabrėžia, kad tai nepadeda darbdaviams susirasti darbuotojų.
„Pretenduojant į kitą sektorių, kur yra laisvų darbo vietų, yra keliami tam tikri reikalavimai, jei nori į kvalifikuotą darbą, yra darbdavio reikalavimai, išsilavinimo. Darbo vietų pasiskirstymas irgi lemia tam tikrą vietovę arba regioną: vienose miestuose yra daugiau laisvų darbo vietų, vos ne pusė laisvų darbo vietų sudaro Vilnius, Kaunas, bedarbiui daug sunkiau susirasti darbą regione“, – kalbėjo J. Zemblytė.
Kėdainių rajono ūkininkas įsitikinęs, darbuotojų paiešką palengvintų pigesnė darbo jėga iš Ukrainos, ar Baltarusijos, bet su svetimšalių įdarbinimu nėra taip paprasta. Užimtumo tarnyba jam atkerta, Lietuvoje ir taip pilna nekvalifikuotų bedarbių.
„Tikrai galėtume priimti žmones iš trečiųjų šalių, bet valstybė yra nukreipusi visą žvilgsnį, kad įdarbintume Darbo biržos žmones. Bet Darbo biržos žmonės nėra pasiruošę bendradarbiaut“, – sako V. Girdzijauskas.
Profesinių sąjungų atstovai įsitikinę, kad darbdavių bėda spausti žmones dirbti kuo našiau už minimalią algą. Todėl ir skubama samdytis darbuotojus iš trečiųjų šalių, kurie nesiginčija ir sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis.
„Nes mūsų piliečiams akivaizdu, kad turi mokėti daugiau ir ne tik čia pinigų klausimas, bet dar ir darbų saugos reikalavimai, ir visi kiti, kurių reikalauja mūsų darbuotojai. Trečių šalių piliečiai džiaugiasi gaudami bet kokius pinigus“, – pasakoja profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė.
Darbdaviai pajutę pigios darbo jėgos skonį siekia plėsti samdomų darbuotojų iš užsienio profesijų sąrašą ir tai esą nėra gerai, nes pati idėja vežtis tik trūkstamus aukštos kvalifikacijos darbuotojus išsigimsta.
Anot profesinių sąjungų atstovų, dar didesnė problema skolinami darbo imigrantai, kuriais aprūpina Lenkijos įdarbinimo agentūros.
