„Pradėjome tvarkyti patalpas, pradėjome valyti ir statybininkai išmušinėjo esamą praėjimą. Ir žiūrim, kliba plytos. Pradėjome jas judinti. Pro tas plytas pradėjo byrėti ir laiškai“, – pasakoja vystytojas Jurgis Vilutis.
Šachtoje darbuotojai ir rado aštuoniolika laiškų, siųstų prieš penkiasdešimt metų. Ten veikė senasis paštas, vėliau pastatą pardavus ir buvo atrasti šie istoriniai lobiai. Pastatą rekonstruojantys darbuotojai pasakoja, kad šios sienos, lubos ir grindys dar gali slėpti daug paslapčių.
Tarp krūvos šiukšlių ir dulkių pasirodę atvirukai tik dar kartą patvirtina, kad kadaise aktyviai veikė paštas. Būtent ten rastas laiškas buvo skirtas ir vilnietei Genoefai, rašytas prieš pusšimtį metų. Sužinojusi, kad yra ieškoma Lietuvos pašto, moteris pasimetė, o galvoje esą sukosi daug minčių. Kieno laiško prieš penkiasdešimt metų ji taip ir negavo? Gal nutiko kas svarbaus ir ji to nesužinojo?
Pasirodo, kad rastas laiškas, Lenkijoje gyvenusios mergaitės Evos, kuri buvo tapusi Genoefos susirašinėjimo drauge. Voke buvo ne tik vaikiška rašysena parašytas laiškas… Bet įdėta ir karpinių.
„Čia su kasytėm. Čia kita lėlytė. Čia rožytė įdėta“, – kalba Genoefa.
Genoefa pasakoja, kad būdama maža, susirašinėjimo draugų išties turėjo daug..
„Prisiminiau, kad buvo susirašinėjimas, vyko korespondencija. Tuo metu vyko su daug kuo. Iš Lenkijos, iš Čekijos. Susirašinėjom su mergaite su berniuku. Nu daug buvo tokių draugysčių“, – sako Genoefa.
Moteris skaito lenkų kalba parašytą laišką, kuriame mergaitė Eva pasakoja apie savo kasdienybę, beje, turi ir šiokį tokį prašymą…
„Va čia tai juokingai. Prašo, kad atsiųsčiau.. Ji renka aktorių nuotraukas. Net nerašo nuotraukas. Pačius aktorius. Ir atsiųsk jai aktorius gyvai, nu žinot“, – kalba Genoefa.
Deja, draugystė su šia mergaite nutrūko. O tai, kad laiškas taip ir nebuvo gautas laiku, matyt, draugystės pabaigą ir paskatino.
„Sunku pasakyti, ar nutrūko ryšys dėl pašto tokių brokų darbe, kad nedaėjo laiškai. Gal jų ir daugiau buvo, kurie nebuvo pristatyti“, – sako Genoefa.
Nostalgiškais prisiminimais grįžusi į vaikystę, Genoefa be galo džiaugiasi.
„Galima buvo tikėtis, kad būtume draugavę toliau. Su berniuku vienu susirašinėjau labai ilgai irgi. Jis poetu tapo ir man tas eiles skirdavo. Tai galima sakyti, kad užsimegzdavo pažintys, o paskui ir meilės“, – prisimena Genoefa.
Senajame pašte radę laiškus, darbuotojai visus juos pristatė Lietuvos paštui, o tuomet jau buvo griebtasi darbų surasti adresatus. Lietuvos pašto klientų patirčių valdymo departamento vadovė pasakoja, kad iššūkių buvo iškilę nemažai.
„Atlikom tokį detektyvinį darbą. Ir iš 18 laiškų 4 laiškus pavyko įteikti. Dažnu atveju, kaimynų dėka, jie padėdavo mums rasti tuos žmones, kurie ten gyveno“, – kalba Lietuvos pašto atstovė Deimantė Žebrauskaitė.
Vienas laiškas nusiųstas ir į Ameriką. Lietuvos pulkininko leitenanto Motiejaus Karašos rašytas laiškas sūnui. Kyla daug versijų, kodėl laiškai buvo perlenkti ir išmesti į šachtą. Viena iš jų, galbūt vokeliuose buvo ieškoma pinigų, ir taip sunaikinti įkalčiai?
„Žinom, kad sovietmečiu visko buvo. Laiškai buvo tikrinami. Ir ypatingai atsiunčiami iš užsienio šalių. Tai, kad laiškai buvo atplėšti, matyt, perskaityti ir nuspręsta jų nepristatyti. Sunku interpretuoti, tai lieka istorijai“, – sako D. Žebrauskaitė.
Likusių keturiolikos laiškų savininkai dar nesurasti. Pašto darbuotojai prašo atsiliepti Naujojoje Vilniuje prieš penkiasdešimt metų gyvenusius žmones, galbūt laukusius ir niekaip nesulaukusius žadėto laiško. Nors žinia prabėgus šitiek metų nieko ir nebepakeis, liks gražus pusšimčio metų senumo prisiminimas.
