Prasideda Charkivo savanorių diena. Jie sėda į savo geltoną mikroautobusą ir vyksta ten, kur dažnas nė nerizikuotų leistis. Kadruose įamžinta Charkivo apskrityje esanti Bolšaja Danilivkos gyvenvietė.
„O kur gyvenate dabar? – Rūsyje, kur“, – kalba vietos gyventojas Nikolajus.
Tokių kaip Nikolajus, kurie liko be namų, čia daug. Vietiniai labai jautriai reaguoja į kiekvieną stipresnį garsą, mat savo kailiu patyrė, kas yra rusų kariai ir ką jie gali.
„Ypač naktimis mes nerimaujame, nes kai užmiegame, ir kai drioksteli, tuoj pašokame“, – pasakoja vietos gyventoja Liudmila.
Nuo pirmų karo dienų žmonės liko be elektros ir dujų. Tad laužas vidury kiemo – vienintelis būdas pasigaminti maisto. Tačiau žmonės gamina labai retai. Pirmiausia, kaip guodžiasi vietiniai, nėra iš ko gaminti. O kita priežastis – bijo būti pastebėti rusų karių. Sako, vos užkūrus laužą, okupantai pradės apšaudymą. Mat nuo laužo sklindančiais dūmais naudosis kaip orientyru. Tad likę be elektros ir dujų, šio kaimo gyventojai neslepia – po kelias dienas nevalgė nieko, nebuvo net duonos. O tokių žmonių čia apie du šimtai. Tačiau skųstis viešai jie gėdijasi.
„Buvo laikai, kai neturėjome duonos. Dėkojame savanoriams, kad mus išgelbėjo“, – sako Liudmila.
Jaunimas išvyko, todėl dauguma vietos gyventojų – pensininkai. Namai tamsūs ir juose drėgna, o pinigų remontui – nėra. Tačiau baisiausia, kad nėra sąlygų nusipirkti maisto produktų, nors nuo karo pradžios jau prabėgo ne vienas mėnuo.
„Nėra parduotuvių, nėra nieko. Pirkti? Aš vos vos paeinu. Taip pat ir močiutės. Taigi, jei nėra parduotuvių, mes tiesiog priklausome nuo jų (savanorių)“, – sako vietos gyventojas Valerijus.
Kalbėdami apie maistą, kai kurie žmonės ima graudintis. Jau kelis mėnesius jie nežino, kas yra visavertis maistas: pusryčiai, pietūs ar vakarienė. O vyrai pamiršo ir apie degtinę, kurios neragavo nuo karo pradžios. Alkoholio nėra niekur, o juolab atokesnėse vietose.
„Mes niekur nevažiuojame, visą laiką būname čia. Neturime viešojo transporto, vaistinės toli, parduotuvės toli. Pažiūrėkite, kas liko – daugiausia pagyvenę žmonės. Mes negalime niekur nueiti“, – kalba vietos gyventoja Zoja.
Todėl savanorių atvežti karšti pietūs – viskas, kuo dabar maitinasi vietiniai. O tokius pietus jiems žmonės atveža kartą per dieną. Senjorai gauna ir sriubos, ir antrą patiekalą. Dažniausiai tai bulvės su mėsa arba košė su salotomis. Būna ir mėsos konservų. Taip ir maitinasi vietiniai – vieną kartą per dieną, nes savanoriai neturi lėšų juos maitinti dažniau.
„Mes turime šešis maršrutus į pačias sudėtingiausias miesto vietas. Stengiamės padėti labiausiai nukentėjusiems žmonėms, kurie neturi elektros ir dujų, arba keliaujame į labiausiai nuniokotus rajonus. Ypač nutolusius nuo parduotuvių ar pagrindinės infrastruktūros. Žmonėms sunku gauti maisto“, – pasakoja savanorė Olga.
Tad tie, kas negali iš savo gimtųjų vietų išvažiuoti, gyvi tik savanorių dėka. Jeigu šie neateis, valgyti vietiniai negaus. Žmonės bijo ne tik bado. Bijo ir minties, o kas bus, kai ateis žiema ir užeis šalčiai. Juk niekas negali atsakyti į klausimą, kaip jiems teks gyventi tada.
