Kunigai tai vadina prievarta, esą tokiu būdu organus žmonės galimai dovanotų iš nežinojimo, o ne laisvos valios. Valdantieji aiškina, kad paskutinį žodį vis tiek galėtų tarti velionio artimieji. Registruoti projektą valdantieji žada jau netrukus, tačiau kaip išaiškins žmonėms naują tvarką, kad jie neišsigąstų ir nepultų atsisakyti donorystės, nežino:
„Šiuo metu reikia labai nuteikti visus artimuosius, nes artimieji tą spaudimą daro – išpjaustys, nebus ką laidot. Bet kiek gyvybių išgelbėsi. Aš būčiau labai už.“
„Aš davusi, sutikusi. Nežinau, jeigu normaliai viskas su tuo organu, tai kodėl turiu viską po žeme nusinešti? Kažkam tegul padeda.“
Šitaip apie organų donorystės po mirties prasmę ir – dažnai – artimųjų baimes pasakoja tautiečiai. Per 22-ejus metus, kai įteisinta Donoro kortelė, o organus neretai atskraidina sraigtasparniai, ryškėja dvi tendencijos. Tautiečiai organų donorystei pritaria vis labiau, pernai apklausose skaičius perkopė 70 proc. Tačiau sistema nėra efektyvi – nuo 2000-ųjų iš visų mirusiųjų potencialių donorų, pasirašę sutikimą donorystei buvo vos 7 pacientai.
„Donoro korteles šiuo metu turi 40 tūkst. gyventojų, labai nedidelė Lietuvos dalis. Dėl to manome, kad numanomas sutikimo modelis galėtų padėti įtraukti į organų donorystės procesą daug daugiau žmonių“, – teigia transplantacijos centro atstovė Brigita Mačiulskienė.
Numanomas sutikimo modelis reiškia, kad asmuo sutinka tapti donoru, jei iki mirties nepasirašė atsisakymo. Tai būtų priešingas modelis dabartiniam, kai žmonės gali pasirašyti sutikimą tapti donorais. Numanomo sutikimo modelį įdiegti ragina Nacionalinis transplantacijos biuras, o valdantieji Seime jau parengė įstatymo projektą, tik dar neregistravo.
Vis dėlto prieš idėją jau sukilo Bažnyčia, nors pačiai donorystei kunigai pritaria ir netgi vaizdo klipuose ragina įgyti Donoro korteles: „Kartais mūsų gyvenimiška piligrimystė baigiasi staiga ir netikėtai. Daugiausia, ką galime padaryti išeidami – išgelbėti kito žmogaus gyvybę.“
Tačiau numanomo sutikimo modelis neva peržengia ribas.
„Čia yra labai neatsakingas žingsnis, nes su donoryste nesiderina veiksmai, kai į žmogaus kūną žiūrima kaip į kažkokį šaltinį, daiktą, su kuriuo gali kas nori, taip elgtis“, – tikina kunigas Andrius Narbekovas.
Pasak kunigo Andriaus Narbekovo ir visos Vyskupų konferencijos, naujas modelis vestų link prievartos, nes pasirašydamas sutikimą donorystei žmogus tai daro laisva valia. O kad gali pasirašyti nesutikimą, esą dalis gali nė nežinoti.
„Žmonės labai suprato tą kilnią pareigą – dovanoti organus. Bet žmonės nesupras, kai iš kiekvieno bus galima paimti, kaip minėjau, tą „kietą“ modelį, net neatsiklausus artimųjų. Manau, kad tai tikrai sužlugdys donorystę“, – sako A. Narbekovas.
„Būtų atsiklausiama artimųjų – ar jie sutinka donuoti savo artimojo organus. Ką rodo kitų šalių patirtis, kad toks modelis palengvina apsisprendimą artimiesiems, jie žino savo artimojo valią, kad jis nėra išreiškęs valios nebūti donoru“, – kalba konservatorė Jurgita Sejonienė.
Viena iš įstatymo rengėjų, konservatorė Jurgita Sejonienė projekto teksto neatskleidžia, tačiau tikina, kad paskutinį žodį artimieji turės.
„Pakankamai konservatyvus modelis, taikomas ir 22 ES šalyse, ir katalikiškose, kaip Lenkija, Italija“, – tvirtina J. Sejonienė.
Kiek realiai pasiteisina numanomo sutikimo modelis, apibendrintų duomenų nėra. Buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga aiškina, kad toks kelias būtų teisingas, tačiau abejoja, ar po pandemijos ištampytais nervais žmonės iniciatyvą supras teisingai.
„Matėm ir protestų, pilietinio nepasitenkinimo raiškų. Ko aš šiek tiek bijočiau ir nuogąstaučiau – kad neatsitiktų priešingas variantas, kad žmonės nepultų masiškai rašyti atsisakymų“, – teigia A. Veryga.
„Tai nėra apie organų prekybą, nėra apie žmogaus valios paneigimą, bet pozityvus dalykas – apie donorystės skatinimą“, – sako J. Sejonienė.
Konservatoriai siūlo įstatymą priimti dabar, tačiau įsigaliotų jis po poros metų. Esą per tą laiką būtų galima žmonėms viską išaiškinti. Tik kokiu būdu – nežinia.
„Pavyzdžiui, Prancūzijoje buvo siunčiami laiškai kiekvienam asmeniui. Lietuvoje irgi ieškosime tam tikro būdo, kuris būtų efektyvus ir veiksmingas“, – aiškina B. Mačiulskienė.
„Aš siūlyčiau nestatyti vežimo prieš arklį, pirmiausia gal pakomunikuoti, išsiaiškinti, kokios yra baimės visuomenėje“, – sako A. Veryga.
Tiesa, kalbinti tautiečiai didelių baimių dėl donorystės po mirties, kad ir kokia tvarka bebūtų, neįžvelgia:
„Aš sutikčiau. Vis tiek viskas jau. Kažką išgelbėji.“
„Aš nieko prieš. Jei gelbėti gyvybę, kodėl gi ne, vis tiek mirei.“
„Gerai, man tinka. Jei bent vienas bus sveikas – prašom.“
„Man jokio skirtumo, svarbu, namiškiai nesibartų. Dėl manęs – gali imt, jei kažkas tiks.“
„Numirsiu – ir tegul ima mano organus, kas nori.“
„O, čia jau pagalvočiau, kaip čia būtų.“
Anot dar neišviešinto projekto autorių, atsisakyti donorystės žmonės galėtų pas šeimos gydytojus. Registruoti projektą konservatoriai ketina dar birželį.
