Ukmergiškė su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti savo jaudinančia istorija ir sako nė sekundės nesigailėjusi priėmusi sprendimą paaukoti vyro organus donorystei, nes kažkam tai suteikė šansą gyventi.
Nelaimė įvyko namų kieme
Lemtingąją dieną, kai išgirdo apie šeimos namų kieme įvykusią nelaimę, Inesa prisimena iki šiol. Tai turėjo būti laiminga diena, praleista kartu, tačiau viskas pasisuko kitaip.
„Šventėme gimtadienį, laukiau, kada mane atvažiuos pasiimti, o gavau visiškai kitokią žinutę“, – sako ji.
Tądien moteris gavo žinutę, kad kieme įvyko nelaimė – 28-erių vyras montavo padangas, kai įvyko stiprus sprogimas. Toks stiprus, kad sprogo visas ratas ir automobilio dugnas.
Vyro gyvybę medikai dar bandė gelbėti, visi tikėjosi, kad dar yra vilties. Inesa pasakoja, kad jos vyresnioji dukra, kuri tuomet jau buvo pilnametė, siuntė įvairių profesorių kontaktus ir siūlė kalbėtis su jais, daryti viską, kad gyvybę pavyktų išgelbėti. Tačiau medikai nebegalėjo niekuo padėti.
„Svarbiausiu momentu mes apie nieką negalvojome, tik kad turime bėdą ir turime ją spręsti ligoninės patalpose. Neįtarėme, kad viskas gali baigtis taip blogai“, – pasakojo pašnekovė.
Vyrui konstatuota smegenų mirtis – ši žinia sutrupino Inesos širdį į mažiausias šukeles. Tik tai, kokį sprendimą vėliau priėmė kartu su vyro mama, įžiebė naują viltį: nors vyro gyvybė užgeso, jis gali išgelbėti šešis donoro laukiančius žmones:
„Kai po visų tyrimų mums pranešė, kad konstatuota smegenų mirtis, gydytojai mus pakvietė į kabinetą ir pasakė, kad mano vyras gali būti donoras, jei mes su tuo sutiktume.
Kabinete sėdėjo vyro mama ir aš, abi susižvalgėme, nors apie tai net nebuvo kalbos su mama. Pasakiau jai, kad jis tikrai to norėtų, nes buvome su vyru kalbėję ir žinojau, kad jis norėjo save investuoti ir po mirties.“
Nuomonę pakeitė vienas sakinys
Moteris pasakoja, kad sprendimą priėmė vos per kelias minutes, nes tvirtai žinojo, kokia buvo vyro nuomonė apie donorystę, nes anksčiau apie tai kalbėjosi.
„Kaip sakau, bėda po vieną nevaikšto. Prieš devynis mėnesius buvau palaidojusi tėtį ir tuo metu labai suaktyvėjo mūsų pokalbiai apie mirtį, netektis. Tie pokalbiai tikrai nebuvo surežisuoti, nesėdome prie stalo kalbėti būtent apie tai, kada ir kaip mirsime, bet tėtis suvedė prie tokių pokalbių“, – prisimena ji.
Inesa su ašaromis akyse pamena pokalbius su vyru ir apie donorystę. Ji atvira, jog pati anksčiau buvo skeptikė ir nė nebūtų svarsčiusi apie tokią galimybę, tačiau vyro išsakytos mintys atvėrė akis.
„Justas ir prieš tai domėjosi organų donoryste, jis žinojo, kad žmonėms, kurie laukia organų, tai yra labai sunkūs etapai, jis galvojo, o kodėl neatiduoti po mirties organo, nepaaukoti, kad kitam būtų gerai.
Aš visą laiką prieštaraudavau, sakydavau, ką čia kalbi, kam tau to reikia, eisi į dangų, ar kad ir kur mus paskirs, be organų? Jis pasakė, kad juk ne su organais einame, kūnai yra mūsų nuomotos formos, kuriose mes būname laikinai, o išeiname juk be organų“, – graudinasi pašnekovė.
Vis dėlto, visiškai moters nuomonę pakeitė viena vyro išsakyta mintis, kuri iki pat šiandien skamba jos ausyse:
„Jis mane įkalbėjo ir vieninteliu sakiniu paneigė mano turėtą mitą. Jis paklausė, jeigu aš laukčiau organo, ar tikrai norėčiau jį gauti? Atsakiau, jog žinoma, norėčiau ir tikrai to laukčiau. Tada jis pasakė: „Jeigu moki imti, mokėk ir duoti“.
Išgelbėjo šešias gyvybes
Prabėgo jau beveik treji metai, tačiau kartais našlės galvoje vis dar sukasi mintys, ar išties pasielgė teisingai, ar tai leidžia jos tikėjimas, bet visas dvejones nuveja šalin – sprendimo nesigaili. O mylimas žmogus amžinai liks jos širdyje.
„Laikas tikrai negydo žaizdų, nes jeigu yra žaizda, lieka randas. Nėra dienos, kad nebūtume apie tai kalbėję, kokia mūsų situacija dabar, kaip viskas būtų buvę, kas atsitiko – visą laiką apie tai kalbame“, – sako ji.
Ir vaikams, netekusiems tėčio, be galo skaudu – kai nelaimė pasiglemžė vyro gyvybę, mažiausiajai buvo vos 2,5 metukų, viduriniajam vaikui šešeri. Nors jie mažai ką prisimena, skaudu, jog mažyliams tenka augti be brangiausio žmogaus.
„Vyrui tebuvo 28-eri, vaikai nieko nesupranta, mažoji nesupranta, kas yra tėtis, kas gali būti tėtis. Aiškiname, kad tai yra vyras, kurį vadiname tėčiu, ji pamato bet kokį vyrą ir jai tai yra tetė. Ir mano brolį vadina tete, ir krikšto tėtį vadina tete“, – ašarą braukia vyro netekusi moteris.
Kad ir kokių sunkių momentų būtų, Inesa nesigaili priėmusi sprendimą paaukoti vyro organus donorystei. Ir nors susidūrė su skeptikais, kurie iki šiol kartais užmeta kokią skaudžią repliką ar komentarą, mintis, kad tai išgelbėjo šešių nepažįstamų žmonių gyvybes, guodžia.
Nors tiksliai nežino, kam transplantuotos vyro ragenos, inkstai, kepenys ir blužnis, moteris žino, kad bet kada su jais gali prasilenkti gatvėje visai to nežinodama.
„Man labai daug jausmų sukelia žinojimas, kad kažkam tai išgelbėjo gyvybę, nes kiekvieną minutę galiu sutikti šešis žmones, kurie turi gyvybę. Vis atsiranda kibirkštėlė, kad čia yra nedidelė dalis mano vyro. Tai labai ramina, nes žinau, kad jis dar gyvas juose“, – ašarų nesulaiko pašnekovė.
Ragina nebijoti
Inesa sako suprantanti ir skeptikus, kurie dvejoja, ar norėtų aukoti organus donorystei. Juk ir pati kažkada buvo tokia, todėl žino, kad kartais viskas apipinta įvairiais mitais, o juos dekonstruoti padeda tik asmeninis susidūrimas su tokiu sprendimu.
Pati susidūrusi su situacija, kurioje turėjo priimti lemtingą sprendimą, ji suprato, kokia didelė dovana tai gali būti tiems, kam to labiausiai reikia. Juk laukiančių stebuklui prilygstančio skambučio, kad atsirado tinkamas donoro organas, yra ne vienas ir ne du.
„Laukiančių yra daugybė, sergančių yra daug ir jie tikrai tiki, kad sulauks organo. Galbūt pirmiausia pagalvokime, ar mums patiems to niekada nereikės, ar nereikės prašyti, ilgai laukti ir tuo metu tikrai ateis mintis, kad reikia ir patiems kažką duoti, jei norime gauti. Kaip sakau, kad rankos būtų ilgos duoti ir trumpos imti“, – jautriai kreipiasi ji.
Ir pati moteris, ir jos vyriausioji dukra turi „Donoro kortelę“. Ji džiaugiasi, kad artimoje aplinkoje plečiasi ratas žinančių ir pasiryžtančių donorystei ir tikisi, kad tokių žmonių tik daugės. Juk padėti kitiems nieko nekainuoja, o paprastas, tačiau kilnus žingsnis išgelbėti ne vieną gyvybę ir suteikti antrą šansą.
