Tarptautinė narų komanda tyrinėja Antrojo pasaulinio karo metais Baltijos jūroje nuskendusį vokiečių laivą. Tačiau ne smalsumo vedini jie tai daro – komandos tikslas iš dugno ištraukti kuo daugiau žvejybinių tinklų. Dauguma jų nuplyšta ir lieka taip gulėti užsikabinę už dešimčių nuskendusių laivų. Juose įsipainioja ir žūsta žuvys. Kone 100 tonų per metus. Tad gelbėdama gamtą narų grupė ėmėsi iniciatyvos.
„Yra vienas, kuris žiūri, kad viskas būtų saugu. Du žmonės dirba ir vienas žmogus apšvietėjas, todėl, kad susidaro dumblas ar yra tamsu giliai po vandeniu ir, kad tai pamatytų dirba keletas žmonių“, – aiškina projekto vadovas Linas Duoblys.
Tinklai jau guli ant denio. Apkibę tūkstančiais kriauklelių. Būtent jos yra dar viena svarbi priežastis, kodėl tinklų po vandeniu neturi likti. Kriaukles dorodamos žuvys prisėda ir irstančių tinklų plastiko.
„Kriauklytes valgo žuvytės, žuvytes pasigaunam ir valgom mes. Ir va tokia grandinė nesustojama to mikroplastiko taip vadinamo“, – teigia L. Duoblys.
Tačiau ištraukti už laivų užsikabinusius tinklus nėra lengva. Šio amžiaus viduryje juos gamino ne tik iš virvių. Daugelyje įpinti sutvirtinimui skirti plieniniai lynai.
„Lynus mes karpome štai tokiomis žirklėmis. Neįmanoma perkirpti iš karto viso pluošto. Todėl susuktus metalinius lynus karpome vieną po kito“, – pasakoja naras Tom Kurten.
Narai atsargiai kerpą plienu sutvirtintą tinklą. Tai atlieka po vandeniu įtempę ausis.
„Nukirptą tinklą plūdės iš karto milžinišku greičiu kelia į viršų, tad turime visi klausytis, kada nukerpamas paskutinis lynas, kad staiga pradėjęs kilti tinklas neužkabintų kurio nors iš mūsų ir neiškeltų į viršų. Dėl dekompresijos taip galima žūti“, – kalba T. Kurten.
Traukdami tinklus, narai nevengia pasižvalgyti ir pro nuskendusių laivų iliuminatorius. Sako, ten, atrodo, lyg laikas sustojo tą pačią minutę, kai laivas nuskendo. Visi įgulos daiktai, kajutės, kartais net rūbai, guli ten, kur paskutinį kartą kažkas juos paliko. Ypač, jei laivas skendo nepasviręs.
„Mes randame lėkštes, puodukus, laivo vairus ir dar daug smulkių daiktų, kurie iliustruoja, kaip žmonės tais laikais gyveno laive. Šakutės, peiliai, net dušo galvutė. Ir viskas tebėra ten“, – sako nardytoja Sabine Kerkau.
Kartais pasitaiko ir šiurpių radinių. Kai kuriuose, net prieš 80 metų nuskendusiuose laivuose, vis dar guli įgulos narių kaulai. Narai jų neliečia, palieka amžinam poilsiui jūros dugne. Kartais, jei randa, pasiima tik žuvusių karių atpažinimo ženklus, o tada ieško giminių.
„Mes radome trijų jūreivių anūkus. Mes susisiekėme su jais ir pasakėme, kad jūsų seneliai ten guli. Ir jie buvo laimingi, nes dabar žino“, – pasakoja S. Kerkau.
Kur šie nuskendę laivai – narai neišduoda. Bijo, kad juos apiplėš juodieji archeologai. Be to, ir patys į paviršių iškelia tik tinklus ar daiktus, kurių jūrai palikti gaila. Pavyzdžiui, varpus su laivų pavadinimais. Juos, nuotraukas bei ištrauktus tinklus galės pamatyti visi norintys, o ir nardyti nereikės. Lietuvos jūrų muziejuje rugsėjį pristatoma paroda, kurioje šie daiktai bus eksponuojami.
