Žiemą apsinuoginus medžiams, daug kur akį traukia ant jų pūpsantys visžaliai kamuoliai, iš tolo primenantys net paukščių lizdus. Tai –amalai.
„Laikytinas stebuklingu, nes nėra ant medžių jau lapų, bet kažkas tai žaliuoja ir priėjus arčiau galite pamatyti, kad tai paprastasis amalas“, – sako žolininkas Marius Lasinskas.
O žiema, pasak žolininko Mariaus Lasinsko, pats tinkamiausias metas amalus rinkti ir džiovinti. Marius pasakoja, kaip juos pasiruošti: galima sutrinti iki miltelių arba susmulkinus gabalėliais tiesiog kaip arbatą plikyti.
„Trimis pirštais paimi, tiek praktiškai žmogui ir užtenka – tai yra šaukštelis, karštu 85- 90 laipsnių užpilu“, – sako jis.
Amalus žmonės žinojo jau Antikos laikais ir naudojo gydymui.
„Amalas yra didžiulė pagalba, ir kraujospūdį puikiai mažina, net prilygsta net cheminiams vaistams, ir nuo epilepsijos, ir nuo nemigos ir nuo negyjančių žaizdų, net skydliaukės hiperfunkcija kam yra gydo, o svarbiausia priešvėžinį poveikį turintis augalas“, – pasakoja M. Lasinskas.
Priešvėžines amalų savybes itin vertina ir medikai. Onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams drauge su tradiciniais gydymo būdais taikoma ir amalų terapija, skiriamos poodinės injekcijos.
„Amalų terapija, dažniausiai yra skiriama kartu su chemoterapija, su spinduline terapija. Dėl ko, dėl to, kad ji sumažina pirmiausiai pašalinių reiškinių skaičių. Žmogus jaučiasi geriau, mažiau pykina, mažesni silpnumai ir tuo pačiu gydant pagerėja gydymo rezultatai“, – teigia gydytoja chemoterapeutė Regina Nutautienė.
Specialistai yra atlikę daugiau kaip pusšimtį klinikinių studijų, kurios įrodė amalų terapijos veiksmingumą. Ji taikoma ir Lietuvoje. Bet labiausiai iš amalų pagamintus preparatus pamėgę vokiečiai, šveicarai ir austrai.
„Yra net atskiros klinikos, kuriose ligoniai yra gydomi, kur amalų terapija naudojama labai plačiai ir kur atliekami tyrimai. Vokietijoje pavyzdžiui amalų terapiją net kompensuoja ligonių kasos“, – kalbėjo R. Nutautienė.
Tik amalo uogų žmonėms reiktų itin vengti, jos nuodingos. Ir kaip sako žolininkas yra tik vienas būdas, kaip jas galima naudoti: „O jeigu netyčia kur pritrūkote klijų, tai paukšt, klijų medis dar vadinamas amalas, suspaudus uogytę ištįsta tokie kaip klijai“.
O sparnuočiams amalų uogos – yra puikus maistas.
„Gamtai tai didžiausia vertybė, kad daugelio paukščių maistas, yra net amalinis strazdas, kuris tomis uogytėmis ir minta“, – sako Botanikos sodo mokslo darbuotoja Asta Malakauskienė.
Kai kur amalais apkibę visi medžiai pakelėse, ypač jų gausu želdiniuose aplink Kauną bei Pietų Lietuvoje. Amalas itin gajus, ir jei jau įsimetė į medį, tai išnaikinti jo beveik neįmanoma. Parazituojantis augalas žalos pridaro daug, nustekena medžiu ir šie gali net nudžiūti.
„Jie siurbia iš augalo vandenį ir mineralines medžiagas, jie vykdo labai lėtai fitosintezę ir tai kompensuoja atimdami iš medžio, netgi 30 procentų cukrų gali atimti iš medžio taip, kad medis yra pastoviai alinamas“, – pasakoja A. Malakauskienė.
Visžales amalo šakeles įvairiose kompozicijose naudoja ir floristai. O romantikai susitikę po amalu bučiuojasi, kad meilę sustiprintų. Tokių epizodų ypač gausu įvairiuose kalėdiniuose romantiškuose filmuose. Ši tradicija išties populiari daugelyje pasaulio šalių.
