Lietuviška trispalvė alpinisto Sauliaus Damulevičiaus rankose ir įspūdingas vaizdas, atsiveriantis nuo Pakistane esančios 8 km 35 m metrų Gašerbrumo II viršūnės. Kad pasiektų šį tikslą, 37-erių alpinistui prireikė net šešių savaičių, kurios buvo paženklintos ekstremaliais pavojais.
„Didžiuliai ledo gabalai bet kaip sukritę, tarp jų yra didžiuliai plyšiai ir tarp jų reikia naviguoti. Tai alpinistai eina naktį dažniausiai, kol ledo tiltai dar yra tvirti, sniegas dar yra tvirtas, tai mažiau yra šansų kažkur įkristi. Kartais net nesinori eiti į tą kalną, nes žinai, koks pirmas tas iššūkis bus", – šnekėjo alpinistas.
Po pirmų išbandymų į tryliktą planetos viršukalnę kopti ryžosi Saulius Damulevičius, jo kopimo partnerė latvė Natalija Zenina ir dar du rumunų alpinistai:
„Viršūnės dieną reikia įkopti vertikalų kilometrą ir nėra taip, kad lipi tiesiai į viršų. Ten dar reikia apeiti viršūnės piramidę traversu, kuris yra lavinom pavojingas ir apsningamas labai greitai kelias. Tai reiškia, kad reikia iš naujo vis minti pėdas, kas yra aukštyje labai sunkus darbas.”
Tada jie dar nežinojo, kad Gašerbrumas II nebus toks svetingas kaip tikėtasi. Į viršūnę atšiauriomis sąlygomis kopti teko du kartus. Po pirmo nesėkmingo bandymo rumunai dėl lavinų pavojaus nusprendė leistis žemyn.
„Pirmas kartas nepavyko, nes pradėjo snigti ir mums teko apsisukti nuo 7-7,5 km aukščio ir grįžti atgal. Ir mes penkias praktiškai dienas praleidome 7 km aukštyje. Tai jau yra arti tos ribos, kai jau organizmas paskui nebesusitvarko ir netgi lipti į viršų mažai šansų lieka. TRUMPINTI Buvo praktiškai smėlio laikrodis išsekęs, išbyrėjęs, mes jau buvome tikrai labai labai pavargę nuo būtent to aukščio", – tikino S. Damulevičius.
7 km 700 m aukštyje vieni likę Saulius ir Natalija, visgi ryžosi siekti užsibrėžto tikslo. Likusį atstumą iki viršūnės alpinistai įveikė per 18 valandų, dar 12 valandų nuo viršūnės leidosi žemyn iki vadinamosios šturmo stovyklos. Taigi jie net 30 valandų išbuvo mirties zonoje, kur, kaip sako, balansavo ant žmogaus galimybių ribų. Jei alpinistus ten būtų ištikusi nelaimė, jiems niekas nebūtų padėjęs. Į tokį aukštį nekyla net sraigtasparniai.
„Mirties zona yra tokia vieta, kur joks organizmas realiai negali išgyventi. Žmogaus organizmą tai veikia taip pat – praktiškai negali virškinti nieko, maisto nesudoroji, sutrinka miegas, sutrinka kitos fizinės funkcijos. Realiai bet ką, ką darysi, mirties zonoje tave vargina", – tęsė Saulius.
Bet tai nebuvo išbandymų pabaiga. Leidžiantis žemyn link bazinės stovyklos, Sauliui Damulevičiui teko kovoti dėl savo gyvybės. Maždaug 7 km 200 m aukštyje virvė, už kurios laikėsi alpinistas, trūko ir jis apie 6-8 metrus krito žemyn. Šis krytis galėjo baigtis mirtimi:
„Man mintyse mintis ta atėjo, kad štai jau viskas, pavadinkim, bet tuomet iš karto imiesi veiksmų. Aš taip ir susidėliojau visą kūną, kad tiek kojom, tiek rankom griebtis už visko kas yra aplink ir man pavyko sugriebti uolos gabalą, už jo įsikabinti, į sniegą kojom įsikirsti taip, kad aš nekrisčiau.“
Saulius Damulevičius – antrasis į Gašerbrumą II įkopęs lietuvis. Prieš trylika metų į vieną aukščiausių planetos viršūnių įkopė alpinistas Saulius Vilius. Ir jam ši viršūnė nebuvo svetinga – 2005-aisiais jis į kalną neįkopė ir tikslą pasiekė tik po metų.
„Trejus metus ten teko būti, tris vasaras, tai iš tų trijų vasarų du sezonus įlipo po vieną žmogų. Tik tai, nes ten susirenka keli šimtai ir praktiškai negali lipti niekas, nes jis sąlyginai lengvas, neypatingai statūs šlaitai, bet jeigu būna daug sniego, tai tie šlaitai tampa lavininiais. Lavinos paprastai eina du kartus per dieną", – šnekėjo kitas alpinistas Saulius Vilius.
Pirmojo lietuvio, įveikusio Gašerbrumą II-ąjį titulą turintis Saulius Vilius prisimena, kad ir jam ant šio kalno buvo iškilęs rimtas pavojus sveikatai.
„Aš turėjau tokį atvejį, kai visą kūną ten būtent pradėjo badyti adatėlėmis. Susisiekiau per satelitinį telefoną su Lietuva ir man pasakė, kad simptomai jau tokie ir tu turi kuo greičiau leistis, nes kitą dieną jau gali nebevaldyti kojų, po to netenki regos ir panašiai, ir panašiai", – toliau kalbėjo S. Vilius.
Gašerbrumas II-asis jam įsiminė ir dėl labiau šokiruojančių priežasčių – nuolat kopimą lydinčio mirties šešėlio:
„Einant į viršų matosi žuvusiojo kojos, beje, tie lavonai kalnų… Aš nemėgstu apie juos šnekėti, bet žuvusieji kalnuose, jeigu apie juos žinai, juos gali įžiūrėti, jie mobilizuoja žmogų. Kai tu matai juos, tu supranti, yra tas jausmas, kad tu labai greitai gali tapti tokiu pat."
Tuo tarpu iš ekstremalios misijos prieš kelias dienas grįžęs Saulius Damulevičius rodo apšalusius rankų pirštus, kurių nejaučia iki šiol. Jis vis dar gydosi plaučių uždegimą, galvos bei krūtinės ląstos sutrenkimus ir yra netekęs net 16 kg svorio. Visgi alpinistas sako, kad tikrai neketina sustoti, o, anot jo, alpinizmą lydintį nuolatinį pavojų gyvybei atperka nesibaigiantis tobulėjimas:
„Ta viršūnė, tai ir yra ką tu atsineši. Aš sakau, toks svajonių aukuras yra. Tai, ką tu susidedi. Tas visas pasiruošimas, tas visas galvojimas, tas visas noras įkopti ir yra tai, kas veda į priekį, o toliau aišku yra ir tie sprendimai, kuriuos darai ant kalno. Tai mes priėmėm daug rizikingų šiuo atveju sprendimų, bet buvom dviese ant kalno, niekas mums nepadėjo, niekas negalėjo padėti ir man tai, kaip alpinistui, yra tam tikra branda.“
„Daug sportų yra pavojingų, niekas nesame apsaugoti nuo kažkokių dalykų. Dažnai sako: „O, įveikei viršūnę ar įveikei kalną“, tai mes niekada neįveiksim viršūnių ar kalnų, jie mus gali įveikti. Mes galime įveikti save ir užlipti į tą kalną. Tai va, jeigu eini su tokiu nusiteikimu ir su pagarba kalnams, tai viskas bus gerai", – aiškino alpinistė Vilma Tūbutytė.
Alpinistas neslepia, kad pavasarį jo jau laukia kita viršukalnė, tik dar neatskleidžia, kuri.
