Dalis istorikų aiškina, kad ne visa kritika Smetonai pelnyta. Nesusipratimų gali kelti ir jau priimtas desovietizacijos įstatymas – tuo pat metu Lietuva ketina ir statyti paminklą autoritarinio režimo atstovui, ir šalinti autoritarizmo ženklus iš viešųjų erdvių.
Pirmasis Lietuvos prezidentas, laisvos Lietuvos šauklys, valstybės kūrėjas ar diktatorius, šalinęs oponentus ir galiausiai, Lietuvą okupavus sovietams, pabėgęs į Jungtines Valstijas? Diskusijos dėl Antano Smetonos istorinio palikimo vėl užvirė, kai sostinės valdžia dar kartą persigalvojo ir visgi nusprendė įamžinti jo atminimą.
Vilniaus miesto taryba paminklą prezidentui Smetonai nusprendė statyti skvere priešais Vilniaus senąjį teatrą, nes 1917-aisiais būtent čia posėdžiavo Lietuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos Tarybą ir jos pirmininką Antaną Smetoną.
Greta buvusio Rusų dramos teatro paminklas turėtų atsirasti per porą metų. 2024-ieji paskelbti Antano Smetonos vardo metais. Tačiau netrūksta diskusijų, ar prezidentas to vertas.
„Perversmas ir autoritarinis kultas. Nežinau, kuo labai geriau, kad Lietuvoje buvo tautos vadas, kuris nežudė tūkstančių gyventojų, bet, iš principo, nužudė demokratiją“, – tvirtina VDU Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas aiškina, kad net ir dabartinė Lietuvos Konstitucija parašyta visai ne Smetonos laikų pavyzdžiu.
„Man, kaip teisininkui, Smetona nepaliko jokio palikimo, nes jo Konstitucija, dovanota tautai vienasmeniškai, šiuolaikinio konstitucionalizmo prasme, yra niekinė Konstitucija. Tai klausimas, kam paminklus statom“, – kalba D. Žalimas.
„Nereikia taikyti istorinėms asmenybėms, ar jos gyveno 15, 13, 19 ar 20 amžiaus pradžioje 21 amžiaus standartų. Kiekviena istorinė epocha turi savo vertybes. Smetona yra savo epochos kūdikis su savo trūkumais ir privalumais“, – sako istorikas Algimantas Kasparavičius.
Istorikas Algimantas Kasparavičius atkerta, kad be Smetonos Lietuva kažin, ar turėtų Vilniaus kraštą.
„Kaltas“, kad Vilnius šiandien ne Baltarusijos, o priklauso Lietuvai“, – tvirtina A. Kasparavičius.
O ir dalis priekaištų esą prezidentui kliūva ne visai pelnytai.
„Pigiai žmonės spekuliuoja, kad Smetona Lietuvoje įkūrė koncentracijos stovyklą politiniams oponentams. Bet koncentracijos stovykla Lietuvoje buvo įkurta 1919 m. vasarą ir ją įkūrė tuometis premjeras, socialistas liaudininkas Mykolas Sleževičius“, – teigia A. Kasparavičius.
„Valstybininkas, be kurio mes niekaip negalim įsivaizduoti 20 a. pirmos pusės istorijos. Galim kalbėti kaip apie valstybės kūrėją, signatarą, prezidentą, leidėją, autoritarą. Visos šitos perspektyvos nėra tokios, kad galėtume sakyti – ne, tai riba, tai bendradarbiavimas su totalitariniais režimais“, – sako istorikas Norbertas Černiauskas.
Visgi, ar tikrai būtina statyti paminklą, pašnekovai abejoja. Nėra tikri ir patys vilniečiai. „Spinter tyrimų“ duomenimis, paminklui Smetonai pritaria keturi iš dešimties:
„Žinoma, kad reikia. Todėl, kad tai buvo pirmas prezidentas, nusipelnęs. Vienareikšmiškai.“
„Tas perversmas, o liūdniausia, kad jis pabėgo, kai bėgti nereikėjo. Geriausias pavyzdys – Zelenskis, kietas, tvirtas.“
„Netrukdytų, galėtų ir būti.“
„Kaip pirmasis prezidentas, jis nebuvo autoritaras, vėliau tokiu tapo. Tai labai kontraversiškas klausimas.“
Beje, Vilnius ketina statyti paminklą Smetonai tuo pat metu, kai įsigalios desovietizacijos įstatymas. O jis siūlo elgtis atvirkščiai – šalinti totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolius iš viešųjų erdvių.
„Mes tarsi savo tautinį režimą autoritarinį laikom didesniu gėriu negu kitus. Gal reikėtų atsisakyti tokios pažiūros“, – kalab D. Žalimas.
Istorikas Norbertas Černiauskas visgi mano, kad Smetona į šio įstatymo rėmus nepakliūva.
„Antanas Smetona nebuvo pradėjęs agresijos prieš savo šalį, tai, man atrodo, įstatymas apie tai nekalba“, – tvirtina N. Černiauskas.
Anksčiau Vilniaus valdžia paminklą pirmajam prezidentui ketino statyti Gedimino prospekte priešais centrinį knygyną. Įamžinti Smetoną paminklu pasišovė ir Palanga, tačiau jo dar nepastatė.
