Izraelio prezidentas Shimonas Peresas kadaise ištarė toliaregišką frazę: „Meskite senąją pramonę. Bus penkios naujos pramonės šakos. Jos bus milžiniškos – tai novatoriškos energijos formos, vanduo, biotechnologijos, mokymo metodai ir įrankiai bei šalies saugumas.“
Būtent tokiu keliu žengė Izraelio ekonomika, kurios sėkmės istorija aprašoma ką tik leidyklos „Tyto alba“ išleistoje Dano Senoro ir Saulo Singerio knygoje „Idėjų šalis“ (originalus pavadinimas „Start-Up Nation“).
Milijardo vertas klausimas
Milijardo dolerių vertės klausimas: kodėl Izraelis – tik šešiasdešimt metų gyvuojanti valstybė, turinti tik 7 milijonus gyventojų, apsupta priešų, nuo pat įkūrimo visuomet pasirengusi karui, be jokių gamtos išteklių – įkuria daugiau aukštųjų technologijų bendrovių negu didelės, ramios ir stabilios šalys kaip Japonija, Kinija, Indija, Korėja, Kanada ir Jungtinė Karalystė? Remdamiesi žymiausių Izraelio novatorių ir investuotojų pavyzdžiais, geopolitikos ekspertai D. Senoras ir S. Singeris aptaria, kaip nepalankioje padėtyje esanti šalies kultūra skatina unikalų ir veiksmingą išradingumo ir verslumo derinį.
Tinkamos pamokos
Kaip apibūdino vienas analitikas, „jei žydų verslininkui kyla verslo idėja, jis pradeda ją įgyvendinti tą pačią savaitę“. D. Senoras ir S. Singeris, remdamiesi gilesnėmis geopolitinėmis įžvalgomis, bando paaiškinti, kodėl Izraelio imigracijos, karinės tarnybos, mokslo tyrimų ir plėtros politika buvo ir yra pagrindinis visos valstybės ekonomikos kilimo veiksnys, kodėl Izraelis turi daugiau NASDAQ akcijų biržoje kotiruojamų bendrovių negu visa Europa, Korėja, Japonija, Singapūras, Kinija ir Indija kartu.
Kaip teigiama knygoje, Izraelio pamokos tinka ne tik kitoms valstybėms, bet ir žmonėms, siekiantiems kurti klestinčią organizaciją. Dabar, kai bandoma iš naujo atrasti optimistišką, energingą dvasią „aš galiu tai padaryti“, geriausias metas pasigilinti į įspūdingus, nuostabą keliančius būdus, kaip viena įstabi ir atspari šalis sprendžia problemas.
Izraeliečiui svarbiausia chutzpah
Pasak knygos autorių, viena iš izraelietiško bendravimo būdo ir neformalumo priežasčių – kultūrinė tolerancija nesėkmei, kaip žydai sako, „konstruktyviai nesėkmei“ arba „protingai nesėkmei“. Daugelis vietos investuototjų įsitikinę, kad baiminantis nesėkmių neįmanoma sukurti ko nors naujo.
Pagal 2006 metais Harvardo universiteto atliktus tyrimus, vienam iš penkių šios šalies verslininkų, kurių pirmoji įmonė bankrutavo, puikiai pavyksta įkūrus kitą.
Kas lemia jų atkaklumą ir užsispyrimą? Anot autorių, Izraelis yra ne tik šalis, bet ir visa apimantis mąstymo būdas. Amerikiečiai daug dėmesio skiria išoriniam vaizdui ir kruopščiam pasirengimui, o izraeliečiui svarbiausia chutzpah.
Žydų mokslininkas Leo Rostenas taip apibrėžė šį jidiš žodį: „Tai įžūlumas, akiplėšiška drąsa, neįtikėtina valios stiprybė, ypatingas pasitikėjimas savimi ir arogancija, tai sąvoka, kurios neatitinka nė vienas jokios kalbos žodis. Pašalietis Izraelyje visur susiduria su chutzpah – taip universitetų studentai kalba su profesoriais, darbuotojai meta iššūkį viršininkams, seržantai ginčija generolų nurodymus, tarnautojai kritikuoja ministrus. Bet Izraelio žmonėms toks bendravimo būdas visai ne chutzpah, o normalus elgesys. Tam tikru savo gyvenimo etapu – gal šeimoje, mokykloje ar kariuomenėje – žydai išmoksta, kad drąsiai pasitikėti savimi yra norma, o santūrus nutylėjmas gali palikti tave toli už kitų nugarų.“
Pabaigoje – smagus ir daug pasakantis perliukas iš šios knygos:
Gatvėje šnekasi keturi vyrukai – amerikietis, rusas, kinas ir žydas... Prie jų prieina žurnalistas ir pasiteirauja: „Atsiprašau, kokia jūsų nuomonė apie mėsos trūkumą?“
Amerikietis klausia: „Ką reiškia trūkumas?“
Rusas klausia: „Ką reiškia mėsa?“
Kinas klausia: „Ką reiškia nuomonė?“
Žydas klausia: „Ką reiškia atsiprašau?“
