Ūkininkus piktina ne tiek laukinių gyvūnų jų pasėliams daroma žala, kiek šios atlyginimo tvarka.
Panevėžio rajonas – žemdirbių kraštas, tačiau netrūksta jame ir miškų. Taigi į ūkininkų laukus puotauti užklystantys laukiniai žvėrys pridaro nemenkų nuostolių, jau kelerius metus iš eilės siekiančių maždaug 100 tūkstančių litų.
Abi pusės nepatenkintos
Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytas Jakubonis sako, kad šiemet iš ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių gauti 39 aktai dėl apžiūrų. Pagal įstatymą, ūkininkas, pastebėjęs daromą žalą, turi apie tai pranešti per 3 dienas. Gavusi prašymą per 7 dienas speciali komisija turi nuvykti į lauką apžiūrėti natūroje, kiek pasėlių sunaikinta. Paskui laukiama pavasario, statistinių duomenų, kai būna suskaičiuojamas vidutinis rajono derlingumas, rinkos kaina, ir tik tuomet per mėnesį turi būti atlyginama žala.
Pasak V. Jakubonio, atlyginant žalą paprastai būna nepatenkintos abi pusės – tiek ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės, tiek medžiotojų būreliai, priversti atlyginti jų medžioklės plotuose žvėrių padarytą žalą. Vieniems atrodo, kad suma per maža, o kitiems – per didelė. Šiuo metu dvi bylos nagrinėjamos teisme. Vienas medžiotojų būrelis nenori atlyginti žalos, todėl neseniai byla buvo nagrinėjama apeliacinėje instancijoje, laukiama atsakymo. Kita byla dėl to, kad komisija neskaičiavo žalos, nes, jos manymu, ūkininkas kreipėsi per vėlai. Manoma, kad ūkininkas daromą žalą matė nuo pavasario, nuo sėjos pradžios.
„Kiekvienu atveju komisija atsiduria tarp kūjo ir priekalo“, – V. Jakubonis sako, kad tenka imtis taikintojo vaidmens.
Pastebėta, kad daugiausia žvėrys pridaro žalos profesionalios medžioklės plotuose, tai yra Panevėžio miškų urėdijoje. Žalos padaro ir valstybės saugomi gyvūnai – stumbrai. Šiemet tokių atvejų kol kas mažiau. Atlyginti žalą tokiais atvejais turėtų Aplinkos ministerija.
Šiemet bus daugiau medžiojamų gyvūnų padarytos žalos nei saugomų“, – mano vedėjas.
Šiemet daugiausia žalos laukuose pridarė šernai, elniai, stirnos. Labiausiai nukenčia dalis Ramygalos, Upytės seniūnijų, Krekenavos, Naujamiesčio seniūnijos. Labiausiai laukinius žvėris traukia kviečiai, žirniai, cukriniai runkeliai, kukurūzai.
„Kaip jaustis ūkininkui, kai trečdalis lauko išguldyta, nuėstos kukurūzų burbuolės?“ – klausia V. Jakubonis.
Jo manymu, galbūt būtų racionaliau įsteigti kokį nors specialų fondą, iš kurio būtų mokama ūkininkams.
Dažniausiai susitaria
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Petras Narbutas teigė, kad medžiotojai dažnai tariasi su ūkininkais dėl žalos atlyginimo, stengiasi atsiskaityti ir kitaip. Pavyzdžiui, padovanoti kokį nors nušautą žvėrį.
„Susipažinę su ūkininkais, dažniausiai randa bendrą kalbą“, – džiaugiasi jis.
Kita vertus, kartais tenka sumokėti ir pinigais. P. Narbuto teigimu, dabar labiausiai į laukus šernus vilioja kukurūzai.
„Atsibosta miške, prie pašarų, – eina, kur skaniau“, – sako P. Narbutas.
Pasak jo, medžiotojų būreliai valstybei moka už medžioklės vienetus. Jis turi būti ne mažesnis nei 1 000 hektarų. Gyvenvietės į šį plotą neįskaičiuojamos. Kai kurie būreliai turi ir po 8 000–10 000 hektarų. Tačiau buvo pateikta įstatymo pakeitimų, kuriuos dabartinis Seimas atidėjo. Siūloma sudaryti sutartis ne su savivaldybėmis, kaip dabar, o su privačiais savininkais.
„Būtų problema baisi. Nežinau, kuo tai baigtųsi“, – nuogąstauja P. Narbutas.
Sutartys baigiasi kitų metų pavasarį. Jis tikisi, kad jos bus tęsiamos, tačiau ar tikrai, nežinoma.
„Kas bus paskui, ponas Dievas žino“, – sako P. Narbutas.
Naikinimas – ne išeitis
Panevėžio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Kornelijus Alekna mano, kad geriausia problemas spręsti bendraujant tarpusavyje. Profesionalios medžioklės plotuose imamasi priemonių, kad žvėrys kuo mažiau eitų į laukus. Jis neabejojo, kad ir medžiotojų būreliai elgiasi taip pat. Pavyzdžiui, šeriami miškuose, pamiškėse ir miškuose sėjami pašariniai laukai, kuriuose nemedžiojama.
„Iš pradžių ten maitinasi, tad paskui į ūkininkų laukus mažiau užsuka“, – sako K. Alekna.
Yra specialių repelentų, atbaidančių žvėris. Pasak miško apsaugos inžinieriaus, jie veiksmingi, jei tinkamai naudojami. Taip pat galima naudoti garsines patrankas ir kitas priemones. Jo įsitikinimu, jei patys ūkininkai nesistengs apsaugoti pasėlių, medžiotojai vieni nieko nepadarys. Pavyzdžiui, reikia pasirūpinti ir tuo, kad medžiotojai galėtų laisvai per pasėlius atsivežti bokštelį, nereikia užsėti laukų iki pat miško – palikti kelis metrus nesėtus nuo krūmų ir šienauti.
„Dabar krūmai ir iš karto pasėliai: šernas šmurkšt – ir pasėliuose“, – K. Alekna aiškina, kam tai reikalinga.
Jo teigimu, pastebėta, kad ne pačioje pamiškėje padaroma daugiausia žalos, o žvėrys lenda gilyn į pasėlius.
„Reikėtų bendrauti su medžiotojais ir kartu spręsti problemas. Negali medžiotojai visą laiką tik baidyti – vien pabaidymas problemos neišsprendžia. Labai daug ūkininkų visiškai nieko nedaro, kad apsaugotų pasėlius“, – pastebi K. Alekna.
Jis teigė suprantantis, kad ūkininkams pikta dėl daromos žalos, tačiau reikėtų rasti būdą, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
„Labai pikta, kai padaro žalą. Tai verslas. Tačiau reikėtų suprasti, kad medžiotojai nevedžioja už pavadžio šerno. Jie laukiniai žvėrys“, – sako K. Alekna.
Jo teigimu, žvėrių naikinimu problemos neišspręsime. Be jų šalyje bus labai liūdna.
„Labai malonu, kai sutinkame stirną, šerną, pamatome prabėgantį elnią. Tai – valstybės turtas. Gerokai sumažintas žvėrių skaičius problemos neišspręs“, – sako jis.
Keliasi paryčiais
Ūkininkas ir rajono Tarybos narys Petras Nevulis su laukiniais gyvūnais susidūrė ne kartą. Dažniausiai tenka susidurti su paukščiais – gervėmis. Tačiau pasitaiko šernų, elnių. Jo manymu, niekas nieko nesprendžia, nėra numatyta pinigų.
„Valdžia žmogaus negina. Gina vabaliukus, laukinius gyvūnus“, – apgailestauja jis.
Ūkininko teigimu, šiemet, jei nieko nebūtų daręs, nuostolių būtų turėjęs daugiau, tačiau dėl jų kompensavimo nesikreipė.
„Gervės į lauką – ir mes trečią nakties į lauką“, – apie kovą su paukščiais sakė jis.
P. Nevulio teigimu, nuolat sukantis aplink lauką, pristačius baidyklių, gervių lauke sumažėjo, tad spėjo, jog nepatiko toks baidymas. Tačiau ūkininko laukus pamėgo ir kiti paukščiai – matė gulbių, gandrų. Kartą pastarųjų suskaičiavo net 98. Atskrenda ir ančių, žąsų. Ūkininkas spėjo, kad jie gyvena netoliese esančiame durpyne.
„Kas svarbiausia, jie nebijo. Paryčiais apie trečią, pusę keturių pulkais suskrenda į lauką“, – stebisi paukščiais jis.
Išmindo pasėlius ir varpas sukapoja. Anksčiau specialistai yra skaičiavę, kad miežio varpoje turėtų būti apie 20–30 grūdų, po paukščių atakų rado tik po 4–6.
P. Nevulio manymu, ši problema turėtų būti sprendžiama valstybės lygmeniu.
„Jei žvėrys daro žalą, turi būti fondai, kurie ją dengtų“, – svarsto jis.
Jo manymu, iniciatyva turėtų eiti iš viršaus, o iš to, kad rėkiama iš apačios, naudos jokios. Žalos atlyginimas, ūkininko manymu, menkas. Investuojamas ne vienas tūkstantis, o kulti nėra ko.
„Pamokėjo, o žalos padaryta gerokai daugiau“, – sako P. Nevulis.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas Vygantas Keturakis taip pat įsitikinęs, kad žvėrių padaroma žala nemenka problema. Kartu nėra tinkamas ir jos atlyginimo mechanizmas. Žalos įvertinimas pinigine išraiška būna tik kitų metų pavasarį.
„Jei žala šiandien, kulti reikėjo rytoj, žmogui ne kovo mėnesį pinigų reikia. Reikėtų galbūt numatyti kokį palūkanų mechanizmą“, – svarstė jis.
