Į amžiną klausimą, kiek uždirba Lietuvos žvaigždės, atsakė žinomas muzikos prodiuseris ir tokių atlikėjų, kaip Jazzu, Alina Orlova, Vidas Bareikis bei kitų, vadybininkas Lauras Lučiūnas. Interviu metu jis taip pat paatviravo, kiek kainuoja sukurti muzikinį klipą, surengti koncertą arenoje ar išleisti fizinį muzikos albumą.
Be viso to jis pasidalino, kaip muzikos pasaulis atrodo žiūrint ne pro rožinius akinius: nereguliarias pajamas, trigubą krūvį švenčių metu, stresą, nuolatinį darbo praradimą ir spėliones, ar metus kurtas projektas iš viso atsipirks.
Muzikos prodiuseris taip pat paneigė keletą mitų apie atlikėjų uždirbamus milijonus, koncerto metu pagražinamus artistų balsus ir kad be dainų įrašymo, koncertų ar linksmybių dainininkams nieko nereikia daryti.
„Mes darbo netekti pratę kasdien“
Esate vienų populiariausių Lietuvos atlikėjų vadybininkas, jūsų darbas yra susijęs su komunikacija, reklama, auditorijos pritraukimu, tendencijomis muzikos pasaulyje. Dauguma žvaigždžių naudojasi soc. tinklais bendraudami su savo gerbėjais, reklamuodami renginius ar dainas. Kyla klausimas, kodėl būdamas tokioje aplinkoje pats neturite „Facebook“ ar „Instagram“ paskyrų? Kaip bendraujate su žmonėmis?
Soc. tinklai man yra darbiniai įrankiai. Juos naudoju, tik netiesiogiai. Manau, artistų brandas yra kur kas svarbesnis. Vis tiek mano darbas yra užkulisiai, tai ten aš ir būnu.
O su artimaisiais ar draugais galima susitikti gyvai, pašnekėti telefonu. Manau, užtenka to bendravimo tiek, kiek turiu. Šiaip soc. tinklai yra didelis „distrakteris“, ryja laiką, nes reikia tikrinti, kažką įkelti, parašyti. O aš nesu didelis fanas pasakoti, ką valgau, nelabai man įdomu ir ką kiti veikia. Jeigu iš tikrųjų reikia, žmonės skambina arba rašo laiškus.
Kaip suprantu, rūpinatės atlikėjų soc. tinklais. Ar būna, kad patariate kažko nekelti, ar sakote, kad kažko rodyti nereikėjo?
Kartais būna, bet vis rečiau. Man atrodo, visi turi tam tikrą soc. tinklų higieną, juolab kad mūsų kompanijoje dirba žmonės, kurie prižiūri tuos dalykus. Nesakyčiau, kad vyksta kažkokia kontrolė, artistai suvokia, apie ką rašyti, ką skelbti, kartais būna ir asmeninių temų.
Bet visi dalykai vienaip ar kitaip yra susiję su muzika ar vaizdo klipais, naujais kūriniais, koncertais ar bendravimu su gerbėjais. Kiekvienas iš mūsų atlikėjų turi pakankamai nemažus soc. tinklų kanalus, kalbame su jais, kad į tai reikia žiūrėti kaip į žiniasklaidos priemonę – atsakingai.
Kartais būna, kad kažkas įsijaučia ir pradeda ištisai rodyti, kaip, pavyzdžiui, sportuoja. Gerai, sportas – sveikintina, bet dainininkas yra apie dainavimą. Taip pat gauname nemažai pasiūlymų kažką reklamuoti, tai labai aiškiai dedame takoskyrą tarp influencerių ir dainininkų – jie nėra influenceriai. Aišku, per atlikėjus reklamuojasi tam tikri didesni brandai, artistas tampa TV laidos ar kokios nors prekės veidu. Bet jei kiekvienas pradės pardavinėti šampūnus – kas gi ten bus?
Tikriausiai daugeliui jūsų darbas atrodo lyg svajonių – koncertai, renginiai, bendravimas su žvaigždėmis. Bet vis tik kokie, jūsų požiūriu, yra tokio darbo trūkumai?
Muzikos vadyba yra vienas iš labiausiai stresinių darbų. O pats darbas, kaip darbas – darbe būnu 8 val. ryte. Esminis skirtumas, kad 17 val. mūsų darbas niekad nesibaigia. Labai dažnai darbas būna savaitgaliais, išeiginės – irgi reta prabanga. Kai kiti ilsisi arba švenčia, tai paprastai mes dirbame. Jeigu būna miesto šventės, kokia Vasario 16-oji, eglučių įžiebimai, mums būna dvigubas ar trigubas krūvis.
Rinka taip pat labai dinamiška – tai, ką supratai prieš metus ar pusmetį, nebūtinai tinka šiandien. O su kiekvienu išleistu kūriniu ar koncertu mūsų darbas kaip ir baigiasi – reikia pradėti kitą. Tai mes darbo netekti pratę kasdien: padarei darbą ir vėl reikia viską daryti iš naujo. Ir nežinai, ar kitas tavo projektas bus sėkmingas.
Žiopčiojai pasitraukė iš viešumos
Vieno interviu metu esate minėjęs, kad dirbate tik su tais, kurie ir dainuoja, ir patys rašo dainas. Ar nesate dirbęs su vokalistais, kurie dainų nerašo, ir samdę atskirą žmogų dainoms rašyti? Ar yra daug žmonių, kurie ir rašo, ir dainuoja?
Būna ir taip, ir taip. Nebūtinai geras atlikėjas yra geras kompozitorius ir atvirkščiai. Bet man labai patinka, kai atlikėjai patys parašo dainas, nes tą kūrinį jie scenoje atlieka nuoširdžiau. Bet, aišku, yra daug pagalbos iš šono.
Vienas dalykas yra sukurti dainą, paskui ją reikia įrašyti, kviesti muzikantus, aranžuotes daryti, skambesį sugalvoti. Čia jau prasideda grupės užsiėmimas: daug tos pačios melodijos interpretacijų, efektų, kol gimsta vientisas kūrinys. Būna labai daug taisymų, retai nutinka taip, kad kūrinys skamba taip, kaip ir buvo sukurtas.
Kalbant šia tema, ar atlikėjai dainose, koncertuose naudoja autotune? Ir ar būna, kad per gyvus pasirodymus naudoja fonogramą?
Autotune naudojamas retai. Kartais specialiai, kad pabrėžti kažkokias „frazuotes“. Kažkada buvo jo mada, dabar – labai mažai. Galbūt man tiesiog pavyksta dirbti su tais, kurių nereikia taisyti autotunais. Žinau atlikėjų, kuriems reikalingas autotune, nes jie nesugeba dainuoti, bet pas mus tokių nėra. O koncerte ant mikrofono uždėti nėra jau taip paprasta.
Efektus naudoja visi absoliučiai: yra erdvės išplėtimo efektai, priklausomai nuo patalpos dydžio, pasikartojančios frazės, kad žmogus skambėtų kuo geriau. Bet tai nereiškia, kad tai keičia balsą – jei žmogus nusidainuoja, tai nusidainuoja su visais efektais.
O fonograma – labai retas variantas. Kartais tai nutinka TV eterio metu, jeigu ten nebūna galimybių padaryti padorų garsą, bet ir tai dažniausiai būna „instrumentalas“, o dainuojama gyvai. Čia jau labai senas reiškinys, net nebeatsimenu, kada kažkas imtų pilną fonogramą ir žiopčiotų.
Tie, kurie žiopčioja, pasitraukė į kitas erdves, su jais nebesusiduriame. Labai išsikristalizavo Lietuvos scena ir tie, kuriuos matome dažniausiai koncertuose, jie tikrai koncertuoja, daug dirba, daro vokalo pratimus, repetuoja. Net ir patys garsiausi, patikėkite, kiek daug dirba, kad tai atsitiktų. Koncertas yra ilgo darbo rezultatas.
Peržiūros – pinigai, o kartais nepadeda ir klipas už 50 tūkst. eurų
O ar atlikėjai uždirba iš dainų perklausų, peržiūrų ir kitų panaudojimų? Kaip vyksta tas procesas?
Atlikėjai uždarbio siekia iš visų įmanomų dalykų, kurie susiję su jų kūryba. Tame pačiame „Youtube“ labai svarbu daug peržiūrų, like ir dislike irgi labai tinka. Bet kokia reakcija – ji generuoja pinigus. Būna, užeina „heito“ banga ir visi spaudžia dislike, žiūri ir vėl spaudžia. Tai gerai – tam atlikėjui neša tikrai normalias lėšas.
Ir šiaip iš kiekvieno kūrinio panaudojimo uždirba tiek atlikėjas, tiek dainos autorius. O panaudojimo būdai – labai įvairūs: kituose kūriniuose, kai tampama bendraautoriais, reklamose. Visus kitus panaudojimus administruoja autorių ir atlikėjų teisių agentūros, kurios renka pinigus ir paskirsto autoriams ir atlikėjams.
Tiek filme, tiek visur kitur norint panaudoti kūrinį reikia atsiklausti bet kokiu atveju, tartis dėl atlygio ir visko, negalima naudoti savo nuožiūra dainų niekur. Net remiksuojant kūrinį turi dalintis pajamas – dažnu atveju originalo autoriai gauna žymiai daugiau, nei tie, kas padarė remiksą. Žiūrint, kas jie tokie – jei remiksą padarė koks David Guetta, tai, aš manau, jūs mielai, kaip autorius, jam atiduosite 97 proc. pajamų, nes tie 3 proc., kuriuos gausite, bus daugiau nei esate gyvenime gavę turėdami visą 100 proc.
O kaip dėl vaizdo klipų? Vienoms dainoms juos filmuoja, kitoms – ne. Kaip tai vyksta ir kiek tai kainuoja?
Klipas yra brangus malonumas. Jis pats savaime retai surinks tiek pinigų, kiek jų reikėjo jam nufilmuoti. Bet jis tampa įvaizdžio dalimi, menine išraiška.
Žmonės, pavyzdžiui, „Youtube“ naudoja ne tik kaip vaizdo, bet ir garso platformą, todėl jiems nesvarbu, ar eina tie takeliai už 500 ar už 20 tūkst. eurų. Nebūtinai investicija klipui yra adekvati pajamoms. Todėl, finansine prasme, geriau neturėti vaizdo klipo. O kainą nusakyti sunku: kartais pavyksta kažkas labai faino už 500 eurų, o kartais ir 50 tūkst. eurų nepadeda. Priklauso nuo technikos, fantazijos.
Kartais muzikantams pavyksta padaryti menines „kolaboracijas“ su menininkais ar klipų kūrėjais, jie neima tiek pinigų. Visi stengiasi vieni kitiems padėti.
Pavyzdžiui, vaizdo kūrėjams nufilmuoti muzikinį klipą irgi yra tam tikra laisvė, ko nėra dirbant su reklamos užsakovais. Nutinka taip, kad filmavimo komandos nori išmėginti naują techniką ir siūlo pabandyti – tokius pasiūlymus labai priimame, eksperimentuojame ir rizikuojame kartu. Būna, kad kartais nepavyksta ir tenka klipą išmesti.
Koncertas arenoje už 100 tūkst. eurų atsiperka ne visada
Kai šiais laikais visas dainas galima rasti internete, ar vis dar perkami, leidžiami kompaktiniai diskai? Taip pat labai populiarėja vinilinės plokštelės. Kiek jos kainuoja ir ar atsiperka?
Tai yra emocinio pirkimo daiktas – kartais žmogus nori iš koncerto ką nors išsinešti. Bet dažnu atveju leisdami albumą kompaktų nebegaminame. O vinilinės plokštelės yra tam tikra įvaizdžio dalis – smagu turėti, tai yra puiki dovana, atsiminimas, kolekcinė vertybė. Ši rinka labai stipriai auga kiekvienais metais ir prognozės tik į viršų. Vinilas yra tai, iš ko muzikantai uždirba.
O didelių tiražų niekas nebegamina. Vidutiniški lietuviškų vinilų tiražai – iki 500 vnt. Tiek pagaminti, neskaičiuojant dainos įrašymo, kainuoja apie 5 tūkst. eurų, priklausomai nuo viršelio ypatybių.
Iš ko atlikėjai uždirba daugiausia?
Iš koncertų. Soliniai koncertai arenose – didžiausias atlygis, tačiau, aišku, ir didžiausios išlaidos. Arenos – labai didžiulė rizika, nes gali būti labai didžiulės pajamos arba labai didžiulis nuostolis. Per vidurį nebūna.
O kiek kainuoja surengti koncertą? Ir kaip nustatoma bilieto kaina?
Įvairiai, priklauso nuo koncerto dydžio. Surengti arenoje – apie 100 tūkst. eurų. Priklausomai nuo fantazijos – ir keli šimtai tūkstančių eurų. Arenos reikalauja ne tik koncerto, bet ir įspūdingo šou.
Kiekvieną kartą organizuojant būna daug dėlionės. Koncertų organizatoriai turi labai kruopščias išlaidų-pajamų lenteles, kuriose dėlioja reklamos, scenos, scenografijos, aparatūros, patalpų, elektros išlaidas. Pagal tai žiūrime, su kiek žmonių ir su kokia kaina atsipirktų.
Bilietų kainos niekas nelaužia iš lubų, ją diktuoja rinka – žiūrovas yra pagrindinis teisėjas ir kainos nustatytojas. Jei atlikėjas nepopuliarus, nesvarbu kaina – už bet kiek neina. Bet už atlikėjus, kurie koncertuoja rečiau, turi įspūdingas dainas, programas ir šou – žmonės pasiryžę mokėti.
Honoraras – nedidelis, bet gali uždirbti ir milijoną
Koks yra žvaigždžių honoraras soliniuose koncertuose, šventėse ar festivaliuose?
Labai įvairiai. Iš bendro renginio paketo, atlikėjo dalis – tik pati aisbergo viršūnė. Tai nėra labai daug pinigų. Pagalvokite, žmonės, kurie įleidžia pro vartelius, sustato sceną, ištiesia kabelius, pajungia elektrą, atveža garso kolonėles, apšvietimą – jie visi gauna atlyginimus.
Atlikėjo dalis nuo bilieto yra viena mažesnių. Faktas, kad kuo daugiau žmonių, tuo daugiau atlikėjas uždirba, nes visi kiti gauna fiksuotas pajamas. Jei ateina trigubai daugiau žmonių, kolonėlės ar reklama nepabrangs trigubai.
O miesto šventėse ar festivaliuose honoraras nustatomas iš anksto, dažnai net prieš metus, ten jau nesvarbu, kiek ateis žmonių.
Kiek apskritai uždirba Lietuvos atlikėjai? Ir koks, jūsų nuomone, brangiausias atlikėjas Lietuvoje?
Per mėnesį nemanau, kad daugiau nei 15 tūkst. eurų. Išvedus vidurkį – nuo keleto iki keliasdešimt tūkst. eurų, priklausomai nuo populiarumo ir sezono. Atlikėjų pajamos nėra reguliarios – kartais išvis nėra jokio uždarbio. Šiaip, manau, jei žmogus gerai programuoja – gali uždirbti daugiau, nei lietuviška žvaigždė.
O brangiausio atlikėjo vieno tikrai neišskirčiau, visų mūsų artistų kainodara labai panaši – tą drąsiai galiu pasakyti. Brangiausi ir yra tie, kurie koncertuoja arenose. O daugiausia Lietuvos atlikėjas gali uždirbti ir milijoną per metus.
